Sekite 15min Google
Didžiausią grėsmę uosiams kelia agresyvus patogenas Hymenoscyphus fraxineus. Jis sukelia vadinamąjį uosių džiūvimą – ligą, ypač pavojingą paprastajam ir siauralapiui uosiui. Apie tai rašo antena3.ro.
Pirmą kartą liga užfiksuota 1992 metais Lenkijos šiaurės rytuose. Vėliau ji išplito didelėje Europos dalyje, kur auga uosiai. Manoma, kad grybas kilęs iš Azijos ir į Europą pateko atsitiktinai. Vietinės uosių rūšys neturėjo galimybės evoliuciškai prisitaikyti prie tokio agresyvaus sukėlėjo, todėl užsikrėtusiems medžiams sunku nuo jo apsiginti.
Liga pirmiausia pažeidžia lapus ir jaunus ūglius. Ant jų atsiranda nekrozės, lapai vysta, ūgliai džiūsta, o ilgainiui medžio laja retėja. Sunkiais atvejais uosis gali žūti.
Liga gali vystytis tiek gana greitai, tiek palaipsniui – medžio būklė gali blogėti kelerius metus, o silpnėjimo periodus gali keisti laikinas pagerėjimas.
Kodėl tai svarbu sodinant medį prie namų?
Problema ypač aktuali privačiuose soduose ir miestuose. Prie namo, tako ar terasos augantis medis turėtų būti saugus ir patikimas daugelį metų.
Jeigu dėl ligos uosis pradeda nykti, praranda dalį lajos ar galiausiai žūsta, savininkui gali tekti mokėti už medžio būklės įvertinimą, genėjimą, priežiūrą ar net pašalinimą.
Uosiams pavojingi ne tik grybai
Uosius gali pažeisti ir įvairūs vabzdžiai – straubliukai, pjūkleliai, medininkai bei kiti kenkėjai. Jie gali pažeisti lapus, ūglius, kamieną ar šakas. Stiprūs arba pasikartojantys kenkėjų antpuoliai medį dar labiau susilpnina.
Uosiai taip pat gali sirgti įvairiomis žievės ir šakų vėžio formomis. Papildomą pavojų kelia Armillaria genties grybai, galintys sukelti šaknų ir apatinės kamieno dalies puvinį, ypač jei medis jau yra nusilpęs.
Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į smaragdinius uosinius blizgius – jų lervos po žieve išgraužia takus ir sutrikdo maisto medžiagų judėjimą. Stipriai pažeisti medžiai gali žūti.
Uosiams papildomą stresą sukelia ir sausros bei aukšta temperatūra. Nepalankiomis sąlygomis nusilpęs medis tampa mažiau atsparus ligoms ir kenkėjams.
Ar verta sodinti uosį prie namų?
Tai nereiškia, kad uosio apskritai nebegalima sodinti arba kad jis būtinai žus. Rizika priklauso nuo konkrečių sąlygų, o skirtingos uosių rūšys ligoms yra nevienodai jautrios.
Pavyzdžiui, baltažiedis uosis laikomas mažiau jautriu uosių džiūvimui, nors visiškai atspariu šiai ligai jo taip pat negalima vadinti.
Renkantis medį svarbu įvertinti ir jo būsimą dydį. Geromis sąlygomis uosis gali užaugti net iki 30–35 metrų aukščio. Todėl nedideliam sklypui jis gali būti netinkamas pasirinkimas nepriklausomai nuo ligų rizikos.
Jeigu norisi didelio medžio su panašia išvaizda, galima rinktis ir kitus variantus. Dideliame sode tiktų paprastasis skroblas, paprastasis klevas, mažalapė liepa, baltažiedis uosis ar paprastasis klevas.
Renkantis reikėtų atsižvelgti į sklypo plotą, dirvožemį, drėgmės kiekį ir tai, kokio dydžio lają norima suformuoti.
Uosis vis dar gali būti patrauklus pasirinkimas dideliame sklype – jis greitai auga, turi gražią lają ir gali tapti išskirtiniu sodo akcentu. Tačiau prieš sodinant verta įvertinti ne tik medžio išvaizdą, bet ir jo būsimą dydį bei galimas ligų ir kenkėjų problemas.
