Tolumoje trys atvykėliai žygeiviai sustoja kaip įbesti, išgirdę šaižų švilpesį, kurio aidas atsimuša nuo juos supančio tarpeklio šlaitų.
71 metų A.Márquezas sako, kad jaunystėje, kai vietiniai piemenys, o ne turistai, klaidžiodavo stačiais ir nelygiais jo salą išraizgiusiais pėsčiųjų takais, į jo naujienas iškart būtų atsakyta tokiu pat švilpesiu, garsiai ir aiškiai.
Tačiau šiems keliautojams jo žinutės prasmė lieka paslaptis ir netrukus jie tęsia savo žygį La Gomeroje, vienoje iš Kanarų salų – šis vulkaninės kilmės salynas Atlanto vandenyne yra Ispanijos dalis.
A.Márquezas yra išdidus La Gomeros švilpiamosios kalbos, kurią jis vadina „mano salos poezija“, globėjas. O švilpimas, priduria jis, „kaip ir poezija, neprivalo būti naudingas, kad būtų ypatingas ir gražus“.
