Kaip tai nutiko? Vieną rytą prabudusi Hayley Black ėmėsi darbo – norėjo pamaitinti savo dukrą iš buteliuko. Ji žvilgtelėjo į savo kūdikį ir pastebėjo, kad jis žiovauja. Negalvodama nieko blogo moteris natūraliai perėmė šį veiksmą ir jį pakartojo, tačiau įprastas refleksas staiga ją paralyžiavo ir ją apėmė mirties baimė, rašoma „The Sun“.
„Dauguma žmonių savo dieną pradeda dideliu žiovuliu ir niekada nesitikėtume, kad tai baigsis taip, kaip man, – sakė Hayley. – Instinktyviai nusižiovavau, pasitempiau ir iš karto pajutau, kaip puse mano kūno perbėgo elektros smūgio pojūtis.“
Buvusi skubios pagalbos iškvietimo operatorė sakė, kad ją ištiko šokas, kai suprato, kad negali normaliai pajudėti. Ji tęsė: „Mano ranka įstrigo ore ir jaučiau elektros kibirkšties pojūčius. Tai buvo tarsi priepuolis, apimantis pusę mano kūno. Iš karto supratau, kad kažkas siaubingai negerai.“
Jos vyras Ianas iš pradžių manė, kad žmona pervertina situaciją. „Jis pasakė: „Dabar 5 val. ryto, nieko neįvyko, viskas gerai.“ Bet aš jam pasakiau: „Tau reikia iškviesti greitąją pagalbą, kažkas labai negerai.“ Jis paruošė kūdikiui buteliuką ir tada puolė kviesti pagalbą, – sakė Hayley.
Greitosios pagalbos medikai skubiai nuvežė ją į ligoninę, tačiau net ir pakeliui skausmas darėsi nepakeliamas. „Kelionė buvo nepakeliama. Kiekvienas kelio nelygumas sukeldavo jausmą lyg stuburas būtų plėšomas į gabalus“, – sakė ji.
Moteriai buvo suleista skausmą malšinančių vaistų, tačiau gydytojai negalėjo iš karto nustatyti, kas negerai. Ji pasakojo: „Niekas manęs neklausė, o aš visą naktį rėkiau iš skausmo. Slaugytojos pyko ir sakė, kad skenavimo nuotraukose nieko nėra, bet aš žinojau, kad kažkas negerai.“
Galiausiai, atlikus tolesnius tyrimus, paaiškėjo, kad du kaklo slanksteliai „nuo žiovavimo jėgos iššoko į priekį į nugaros smegenis“, sutraiškydami stuburą. „Mano dešinė pusė buvo visiškai paralyžiuota“, – prisiminė Hayley. – Chirurgas pasakė mano mamai, kad situacija blogesnė nei jie manė. Jie suteikė man 50/50 tikimybę – ne tik vėl vaikščioti, bet ir apskritai išgyventi operaciją.“
Paskutinis jos prisiminimas prieš operaciją buvo mama prie jos lovos. Laimei, operacija buvo sėkminga. „Tai buvo nuostabu, bet aš vis dar buvau šoko būsenoje. Vis galvojau: „Žiovaudamas susilaužiau kaklą, kaip tai apskritai įmanoma?“
„Tapome benamiais“
Po operacijos moteris turėjo iš naujo mokytis vaikščioti, mėnesius praleido vežimėlyje, atsigavimas buvo ilgas, tiek fiziškai, tiek emociškai. Moteriai prireikė daug laiko, kad suvoktų, kas nutiko. Šis išbandymas apvertė jos šeimos gyvenimą aukštyn kojomis.
Hayley pridūrė: „Mano vyras per naktį tapo iš esmės vienišu tėčiu ir mano globėju. Tai buvo tikrai sunku, dėl to net tapome benamiais. Negalėjau dirbti, negalėjau rūpintis vaikais, ir visas mūsų pasaulis apvirto aukštyn kojomis.“
Nors operacija išgelbėjo jai gyvybę, nugaros smegenų pažeidimas buvo negrįžtamas. Ji kasdien turi vartoti vaistus, o jeigu to nedaro, kiekvieną kartą žengdama žingsnį patiria it elektros smūgius per visą stuburą ir į galvą. „Negaliu žiovauti be panikos“, – sakė moteris.
Jai taip pat išsivystė fibromialgija, sukelianti lėtinį skausmą ir nuovargį. „Man dažnai skauda rankas, kaklą ir galvą. Jei persistengiu, skausmas sustiprėja kelias dienas“, – sakė Hayley. – Negaliu eiti į mankštos užsiėmimus ar bėgioti su vaikais. Kiekvieną kartą, kai bandau grįžti į darbą, man prireikia tiek daug nedarbingumo atostogų, kad arba prarandu darbą, arba turiu išeiti iš darbo.“
Nepaisant visko, Hayley dėkinga ją išgelbėjusiai medicinos komandai.„Tai, kad nesu vežimėlyje, yra stebuklas. Kiekvieną dieną dėkoju jiems už tai, kad esu čia, kad galiu vaikščioti ir kad galiu būti su savo vaikais.“
Dabar ji nori didinti informuotumą apie paslėptas negalias ir paskatinti kitus įsiklausyti į savo instinktus. „Niekas nepažįsta jūsų kūno taip, kaip jūs, – sakė Hayley. – Ginkite save, jūs žinote, kada kažkas rimtai negerai. Jei nebūčiau pasistengusi, galbūt šiandien čia nebūčiau.“
