Į troleibusą „įsodino“ pažįstamas
Artūras gimė ir augo Vilniuje, baigė Lengvosios pramonės mokyklą – avalynės sukirpimo specialybę. „Su oda kurį laiką ir dirbau – siuvau. Vėliau, kai Vilniuje avalynės jau beveik nebegamino, pradėjau dirbti drabužių sukirpėju. Šis darbas nebuvo man nei labai mėgstamas, nei nemėgstamas, žiūrėjau į ji kažkaip neutraliai“, – pirmąsias profesines patirtis prisiminė pašnekovas.
Po kurio laiko vyras vis tik paliko adatas, odą ir sukirpimus, tapo apsaugos darbuotoju saugomose automobilių aikštelėse. „Tai buvo prieš gerų 15 metų, tos aikštelės tada buvo labai populiarios. Vėliau jos, kiek žinau, bankrutavo, o vienas klientas, kuris vis palikdavo automobilį mūsų aikštelėje ir mes su juo vis pabendraudavome, sako – gal nori būti troleibuso vairuotoju? Tuo metu situacija buvo tokia, kad jau netrukus turėjau tapti bedarbiu. Kadangi tuo metu organizavo troleibusų vairuotojo kursus, ta galimybė kaip ir pati mane susirado, pamaniau – kodėl gi nepamėginus.
Neplanavau, kad tai ilgam, galvojau – kuriam laikui, bet štai, tas laikinumas tęsiasi jau 14 metų. Gal jau ir prisirišau. Man patinka kolektyvas, darbo lankstumas. Štai ir dabar, turiu prižiūrėti sergančią mamą, pasiprašiau, kad pakeistų man darbo grafiką – sumažintų kažkiek, susitarėme. Ir, aišku, man patinka vairuoti, bendrauti su keleiviais, nors tam ir nėra labai daug laiko“, – šypsojosi Artūras.
