-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

38-erių Ivanas mokosi rašyti: kad gali daugiau, patikėjo pradėjęs lankyti socialines dirbtuves

Vievyje gyvenantį 38-erių Ivaną pažįsta turbūt visi miestelio gyventojai. Kai kas jį sutinka bažnyčioje, kiti parke ir viešuose renginiuose, treti – neįgaliųjų užimtumo veiklose: intelekto negalią turinčio Ivano gausu visur. Jis neatsisako dalyvauti ir talkose – fizinės jėgos jam netrūksta, o „vyriški“ darbai puikiai sekasi nuo seno.
Ivanas neįgaliųjų užimtumo centre
Ivanas neįgaliųjų užimtumo centre / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Kur kas sudėtingiau (ir, anot paties Ivano, nuobodžiau) jam atrodė kruopštumo ir atidumo reikalaujantys užsiėmimai. Tačiau pernai įvyko lūžis – Vievyje organizuojamų socialinių dirbtuvių metu Ivanas pabandė įvairias smulkiosios motorikos veiklas (piešimą, tapybą, mandalų spalvinimą ir pan.) bei netikėtai sau pačiam jomis susidomėjo.

„Gal kam nors kitam atrodo nereikšmingas dalykas, tačiau mums ir Ivanui tai – tikras įvykis. Niekada gyvenime nepiešęs, nemokantis nei rašyti, nei skaityti, jis pamažu mokosi valdyti rašiklį, pieštuką. Kartu siekiame didelio tikslo – išmokyti Ivaną pasirašyti. Turėti savo parašą jam labai svarbu dėl savarankiškumo jausmo. Į socialines dirbtuves Ivanas eina kaip į darbą. Darbą, kurį dirba labai atsakingai ir už tai gauna „algą“. O ją atsiimant, reikia parašo, – pasakojo Vievio neįgaliųjų draugijos socialinė darbuotoja Vita Bisikirskienė. Pasak jos, su mama gyvenantis Ivanas jau metus darbo dienomis kasdien lankosi socialinėse dirbtuvėse. Apie sūnaus pokyčius papasakojo ir Ivano mama Helena, užsiminusi, jog kasdieniai užsiėmimai motyvuoja vyrą drąsiau svajoti. „Jis net apie šeimą ėmė galvoti. Sako: „O kaip aš gyvensiu, kai tavęs, mama, nebebus?“ – kalbėjo Helena.

SUPRASTI AKIMIRKSNIU

  • Socialinėse dirbtuvėse žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia gali kurti tam tikras paklausias prekes ar teiki bendruomenėje reikalingas paslaugas. Tai tarsi darbo įgūdžių ugdymas mažiau savarankiškiems žmonėms, kurie gali bent kelias valandas per dieną prisidėti prie kokio nors produkto ar paslaugos kūrimo.
  • Iki šiol neįgalieji dažniau buvo įtraukiami į įvairias menines veiklas, kurių pobūdis labiau pramoginis nei ugdomasis. Tačiau pačiam žmogui naudinga įgyti konkrečių įgūdžių ir galbūt ateityje pradėti dirbti bei užsidirbti. Tai sukuria prasmės jausmą, ypač kai žmogus gali savimi bent iš dalies pasirūpinti.
  • Šiuo metu Lietuvoje yra 27 socialinės dirbtuvės, kuriose darbo rinkai būtinus įgūdžius ugdo per 450 žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia.

Didelis, rimtas ir draugiškas – toks įspūdis kyla išvydus Ivaną socialinių dirbtuvių Vievyje erdvėse. Čia vyriškis jaučiasi kaip namuose, todėl sąžiningai rūpinasi, kad „namai“ būtų tvarkingi. Tai – viena iš Ivano atsakomybių, kurias gaudamas jis jaučiasi naudingas, savarankiškas ir laimingas. Tačiau taip buvo ne visada. Kaip prisimena V.Bisikirskienė, Ivanas socialines dirbtuves pradėjo lankyti pernai liepą, prasidėjus projektui „Nuo globos link galimybių: bendruomenių paslaugų plėtra“.

„Ivaną pažįstu turbūt visą gyvenimą, nes pati esu iš Vievio. Matėsi, kad jis bendraujantis, tik jam trūko veiklos. Anksčiau būdavo, kad renka butelius, nors poreikio užsidirbti tikrai neturėjo – visada gyveno su mama ir brolio šeima, nepritekliaus nejautė“, – pasakojo V.Bisikirskienė. Pasak jos, pagrindinė projekto veikla turėtų būti pramoninė skalbykla, kurioje dirbtų projekto dalyviai – žmonės su negalia. Deja, kol kas skalbyklai skirtos patalpos remontuojamos.

„Mus pavadino Vievio buitinių paslaugų centru. Šiuo metu teikiame įvairias pagalbinio darbo paslaugas Vievyje ir apylinkėse gyvenantiems žmonėms. Pavyzdžiui: galime padėti suskaldyti ir sunešti malkas, sukasti daržą – žodžiu, padėti su darbais žmonėms, kurie patys to padaryti negali. Todėl mums reikėjo fiziškai stipresnių žmonių, o Ivanas toks ir buvo. Be to, jo paties mama buvo minėjusi, kad Ivanui patinka aktyvesni darbai lauke. Jis nemėgsta sėdėti patalpoje. Todėl atėjus pas mus pirmiausia su kolege jam ir ieškojome panašios veiklos“, – pasakojo socialinė darbuotoja.

Deja, tokių darbų nebuvo daug. O kitos veiklos Ivano iš karto nesuviliojo. „Dirbtuvių lankytojai mokosi megzti, verti karoliukus ir iš jų kuria papuošalus. Visos šios veiklos reikalauja kruopštumo. Ivanas iš pradžių tik stebėdavo kitus. Ilgai taip darė. Vieną, kitą kartą su užimtumo specialiste Aiste Slavinskaite pabandėme pasiūlyti prisijungti ir jam. Ivanas atsisakė: „Nenoriu“. Tačiau pamažu jis susidomėjo ir galbūt įsidrąsino: pabandė piešti, spalvinti mandalas. O galiausiai taip įsitraukė! Jūs neįsivaizduojate, kiek tų mandalų mes jam atspausdinome!“ – pasakojo socialinėse dirbtuvėse dirbanti V.Bisikirskienė.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ivanas neįgaliųjų užimtumo centre
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ivanas neįgaliųjų užimtumo centre

Spalvino kaip darželinukas

Nors tuo metu Ivanui buvo jau 37-eri, dėl negalios ir anksčiau nelavinti smulkiosios motorikos įgūdžiai atitiko darželinuko amžių.

„Jis nejautė ribų, nederino spalvų. Tiesiog užštrichuodavo lapą“, – prisiminė pašnekovė. Tačiau mažais žingsneliais, padedant darbuotojoms, Ivanas mokėsi ir tobulėjo. Smulkiąją motoriką jis lavino ne tik spalvindamas, bet ir atlikdamas kitus mums mažus, tačiau jam didelius darbus. Pvz., pats pasidroždamas pieštuką.

„Ivanui tai labai patiko. Jis labai džiaugėsi, laukdavo pagyrimų – jam buvo svarbu įvertinimas. Ypač tokioje veikloje, už kurią jis anksčiau niekada nebuvo giriamas“, – kalbėjo socialinė darbuotoja. Per nepilnus metus ji kartu su kolege išvydo didžiulį proveržį. Anot jos, Ivanas išmoko derinti spalvas, taip pat – fantazuoti. Menas išlaisvino tą asmenybės dalį, kuri ilgus metus buvo nežinoma ne tik Ivano artimiesiems, bet ir jam pačiam.

„Pradėjęs lankyti socialines dirbtuves jis suprato, kad gali daugiau nei tik dirbti lauko darbus. Prasiplėtė jo ribos. Pasikeitė ir jis pats: ėmė puoštis, pradėjo nešioti apyrankę, kurią jam suvėrė kiti dirbtuvių lankytojai. Matosi, kad jis keičiasi. Net jo mama pasakojo, kad Ivanas mažiau vaikšto rinkti butelius – jam ėmė rūpėti kiti dalykai“, – apie per trumpą laiką įvykusius pokyčius kalbėjo V.Bisikirskienė.

Svajoja išmokti pasirašyti

Ivanas niekada nelankė mokyklos – jis neturi net pradinio išsilavinimo. Niekada taip ir neišmoko skaityti bei rašyti. Iki šiol to jam neprireikė. Tačiau keičiantis požiūriui į save pasikeitė ir poreikiai. Dabar viena iš vyriškio svajonių – išmokti pasirašyti.

„Ivanas yra labai atsakingas. Į socialines dirbtuves jis eina kaip į darbą. Kiekvieną dieną jaučia pareigą ateiti, žino, kad už lankomumą mėnesio pabaigoje mokama stipendija. Atsiimant ją reikia pasirašyti. Iš pradžių dėl to kilo nesklandumų – Ivanas nemokėjo rašyti. Sugalvojome, kad jis pasirašys nupiešdamas rutuliukus. Jie – ypatingi. Niekas kitas tokių nepiešia. Vis dėlto šiuo metu Ivanas nori (o mes, darbuotojai, jam padedame) išmokti pasirašyti, t. y. turėti savo tikrą parašą“, – vieną iš Ivano tikslų atskleidė socialinė darbuotoja.

Sėdėjimą prie TV pakeitė mintys apie šeimą

Apie pasikeitusius sūnaus tikslus bei svajones pasakojo ir Ivano mama – Helena. Pasak jos, socialinės dirbtuvės, į kurias Ivanas eina kasdien darbo dienomis ir ten praleidžia didžiąją dienos dalį, suteikė jos sūnui stimulą gyventi ir siekti ko nors daugiau.

„Anksčiau jis atsikeldavo ir pavalgęs bei apsitvarkęs sėsdavo prie televizoriaus. Labai daug laiko taip praleisdavo… Jei ne prie televizoriaus, tada eidavo rinkti butelių. Neturėjo didelių tikslų. Apskritai mažai galvojo apie gyvenimą“, – neslėpė su sūnumi kartu gyvenanti moteris.

Tačiau pradėjus lankyti socialines dirbtuves Ivanas pasikeitė. „Jam labai patinka tvarka. Mėgsta jaustis atsakingu ir reikalingu. O ten (dirbtuvėse – red. past.) jis tai ir daro. Todėl jaučiasi laimingas“, – kalbėjo moteris.

Ji džiaugėsi ir pasikeitusiu Ivano bičiulių būriu. „Pažįstamų jam niekada netrūko: bažnyčioje bendraudavo su visais – ir giesmes giedančiomis moterimis, ir zakristijonu. Miestelyje pažinojo irgi visus, net benamius. Tačiau tikrų draugų nebuvo. Manau, apie tai Ivanas daug ir negalvojo. Tačiau dabar jis kalba, kad norėtų sukurti šeimą. Sako: „Mama, o kaip aš gyvensiu, kai tavęs nebebus?“ Be to, pasikeitė jo mąstymas“, – pasakojo Helena.

Ją džiugina ir tai, kad sūnus išmoko atsakingai planuoti ir užbaigti darbus. Be to, į dirbtuves atvyksta savarankiškai. „Man tą pusdienį, kol jis ten, ramu. Žinau, kur yra ir ką veikia“, – neslėpė Ivano mama.

Nors stipendija, kurią Ivanas vadina „alga“, nėra didelė, Ivanas didžiuojasi galintis prisidėti prie šeimos biudžeto. Apie tai jis dažnai kalba ne tik namuose, bet ir dirbtuvėse, mieste. „Jis tuo didžiuojasi“, – sakė vyriškio mama Helena ir socialinė darbuotoja V.Bisikirskienė. Tiesa, dalį pinigų vyriškis atsideda – taupo naujam muzikiniam centrui.


Ivanas dalyvauja Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomenių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto partneris – Vievio neįgaliųjų draugija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius