Gal iš nieko neįprasto, bet pažvelgus giliau – šis dainuojančių, grojančių ir šokančių jaunuolių reiškinys „Vieversėlis“ yra fenomenalus. Ansamblio vadovas Arūnas groja Šiaulių simfoniniame orkestre, dirba mokytoju muzikos mokykloje, tačiau jis taip pat visada buria jaunus žmones padainuoti liaudies dainų, pašokti, vyksta su jais koncertuoti kone po visą Lietuvą. Dar jis savo sodo namelyje meistrauja – gamina liaudiškus instrumentus ir remontuoja smuikus. O kartais kokioje stovykloje vaikus moko žaisti ripką.
Vaikai irgi gali būti mokytojais
Šiaulių simfoninio orkestro „Camerata Solaris“ kontrabosininkui Arūnui Stankui ką tik stuktelėjo 55-eri. Jis taip pat yra Šiaulių Dainų muzikos mokyklos bosinės gitaros mokytojas, folkloro ansamblio „Vieversėlis“ vadovas ir muzikos instrumentų meistras. Daugelį iš šalies maloniai stebina Arūno pedagoginė gyslelė – jo darbas su jaunimu.
– Arūnai, juk tu galėtum neturėti „Vieversėlio“ – dirbtum sau ir vargo nematytum. Vadovauji šiam ansambliui jau gerą ketvirtį amžiaus. Ir jis visur su tavimi keliauja – tai vienoje mokykloje, tai kitoje, o dabar ir muzikos mokykloje. O juk dabar Šiauliuose kažko analogiško autentiško jaunimui nedaug likę?
– Jau užaugo naujų tinkamų žmonių šiam ansambliui vadovauti – tikiuosi perims jį to vertas. Pavyzdžiui – mano auklėtinis Gendvydas Karpavičius. Talentingas jaunuolis – puikiai raito smuiku. Esu įsitikinęs, kad jaunimui visada reikia jauno vadovo. Dabar ansamblyje nemažai jaunimo, tačiau buvo toks momentas, kai į repeticiją atėjo tik viena mergina vardu Sotera. Pakalbėjom ir ji – nuostabi organizatorė – kitą kartą atvedė tuziną savo draugų. Dar po poros savaičių jau koncertavome. Tik gaila, kad dauguma buvo dvyliktokai – baigė mokslus ir išvyko studijuoti.
Vėliau pasiteisino metodika, kad kiekvienas išeinantis turi atvesti kažką vietoje savęs. Iš tiesų yra daugybė norinčių šokti, groti, dainuoti. Juos geriausiai savo pavyzdžiu motyvuoja bendraamžiai. Dabartiniai daug dirba feisbuke, tiktoke ir instagrame – kviečia, traukia bendraminčius, bendraamžius. Viešinimo darbas neliko nepastebėtas. Mūsų ansamblietės buvo pakviestos skaityti pranešimą apie ansamblio ir folkloro veiklų viešinimą į festivalį „Skamba skamba kankliai“.
Vadovas neturi būti kažkokia super žvaigždė, be kurios viskas sugriūtų.
– Panašu, kad „Vieversėlis“ dar giedos ilgai. Teko pastebėti, kad jie jau savarankiškai grojo keletą vakaronių – lipo į sceną su visais instrumentais, tačiau be vadovo.
– Taip – jie jau stiprūs muzikantai. Jau galiu būti ramus. Vaikai groja smuikais, bandonijomis, basedlėmis.Nesakyčiau, kad tai lengvai pavyksta pasiekti, bet jei sudarai jaunuoliams galimybę sudalyvauti muzikavimo kursuose ar kokioje etnokultūrinėje ugdymo stovykloje – jau turi gerą pradžią. Pavyzdžiui, kai kurie jaunuoliai pradėjo groti po garsiųjų Kelmės žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursų.
– Tenka išgirsti, kaip jus auklėtiniai vadina – ir švelniai, ir šmaikščiai, ir tiesiog vardu – betarpiškai ir su visišku pasitikėjimu. Gal tai ir yra tikroji pagarba mokytojui?
– Mano filosofija tokia – kiekvienas gali būti mokytoju. Jei mano mokinys jau kažką gerai sugeba, jis jau gali to išmokyti ir kitus. Daugelis mane kritikuoja. Sako – nemetodiška, išmokys neteisingai. Iš tiesų nieko blogo nenutinka – vaikai iš tiesų puikiausiai perduoda savo jau turimas žinias ir dar jas pagilina. Vaikai yra ir mokytojai, ir naujų narių kviesliai, ir pagrindiniai muzikantai bei dainų vedėjai. Jiems viskas puikiai pavyksta – vadovas neturi būti kažkokia super žvaigždė, be kurios viskas sugriūtų. Taip pat jie sprendžia, kur ir į kokį renginį norime nuvažiuoti. Stengiuosi niekada nenumušti entuziazmo, net jei mano nuomonė kitokia.
Žmoguje dera viskas
Arūnas – žmogus orkestras. Retai pasitaiko, kad viename asmenyje taip harmoningai dera klasikinis profesionalus ir liaudies muzikantas. Vyras gimė ir užaugo muzikalioje žemaičių šeimoje. Liaudies daina skambėjo visuose giminės susiėjimuose. Jis iki šiol yra kviečiamas vesti vakarones į kaimą, kuriame mokėsi ir augo.
– Tai kas toks yra Arūnas labiausiai – mokytojas, muzikantas ar meistras?
– Nenormuoju laiko nė vienai veiklai. Jei pavyksta kurią dieną viską suderinti – puiku. Kai groju su vaikais, užtrunkame tiek, kiek norime, o ne pamoką. Orkestre, žinoma, laikas aiškiai apibrėžtas, tačiau visas kolektyvas esame labai artimi ir supratingi vienas kitam. O jei būtų tik mano valia, kažkur giliai svajočiau būti muzikos instrumentų meistru, gamintoju – tikra romantika, mane ši veikla labai traukia. Tuo gali užsiimti visą gyvenimą. Tiesa, dirbtuvėse dažnai muzikuojame ir repetuojame su „Vieversėliu“, o paremontuoti tenka ir orkestro instrumentus. Viskas tarsi susiję ir vientisa.
Beje, neseniai Šiauliuose koncertavo nuostabus duetas – kontrabosininkas Bernardas Ručinskas ir akordeonininkė Eglė Bartkevičiūtė. Bernardą pristatė kaip mano mokinį, o Eglė pridūrė, kad Stankus ir jos mokytojas – kadaise mokiau liaudiškai groti armonika. Linksma maloni akimirka, tačiau ir atsakymas į klausimą – viskas gyvenime susiję.
– Ar sunku tapti muzikos instrumentų meistru?
– Jei rankos ne iš tos vietos auga – sunku. Reikia kruopštumo, kantrybės ir užsispyrimo. Turi labai susikoncentruoti į darbą ir visiškai negalvoti apie pinigus. Bet gal tai tinka ne tik meistrystėje. Man labai įstrigo vieno Vokietijos meistro žodžiai. Jis tiesiog labai laiku ir vietoje pasakė „Arūnai, niekada nesustok“. Jeigu pats sieksi savo tikslo, tuomet tave lydės sėkmė, saugos likimas. Jis tai pasakė, kuomet pamatė, jog mes dar dainuojame savo liaudies dainas, šokame savo šokius, gaminame savo instrumentus ir jais grojame.
– Vienoje etnokultūrinėje stovykloje Šilalės rajone tikrai neprastai teko pajudėti su keistai didelėmis lazdomis! Koks tai buvo žaidimas?
– Tai tik mažytė dalis visų veiklų, ką ten darėme. Tarp visų liaudiškų žaidimų ir muzikavimo piemenų instrumentais – mokėmės ir ripką žaisti. Vienais metais Šilalės etnokultūrinėje stovykloje patys pasigaminome lazdas – panašias į ledo ritulio, tik žymiai platesnes. Pasidalini į dvi komandas. Iš peties rideni ripką į priešininkų pusę. Jei ripka įveikia priešininkų teritoriją – taškas. Tikrai niekuo ne prasčiau už kokį žolės riedulį, futbolą ar beisbolą. Daug judesio ir azarto.
–Jaunimas visoje Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį labai pamėgo tradicinius šokius. Kas tai per fenomenas?
– Kai prasidėjo „Vieversėlis“, aš kadaise mokykloje visą muzikos kabinetą tiesiog užverčiau instrumentais. Vaikams iš tiesų yra labai smalsu ir įdomu. Labai svarbu, kad tame jauname amžiuje atsirastų žmogus, kuris tiesiog suteikia galimybę pabandyti. Vienus traukia estradinis grojimas, kitus – liaudiškas. Prasidėjo liaudiškos vakaronės kai kuriose mokyklose. Mes kasmet iki šiol pavasarį rengiame „Vieversio“ šokius. Kitur vykstame kaip muzikantai ir šokėjai. Tradiciniai šokiai taip išpopuliarėjo, kad ėmė šokti visa Lietuva.
– Tai gal vaikai dėl pažymio taip stengiasi?
– Neskatinu vaikų konkurencijos, varžytuvių, kuris pagros ar pašoks geriausiai, tačiau būtinai stengiuosi parodyti dėmesį. Ar kokį liaudišką suvenyrą padovanoti prisiminimui – ypač, jei matosi, kad jaunuoliui patiko, stengėsi. Svarbiausia – gera vaiko emocinė būsena. Visa tobulėjimo jėga eina iš pačių. Paragavo – užsinorėjo šokti. Puiku, atsivesk porą! Pavyko sugroti? Kartu drožiam kankles arba ieškome būdų įsigyti nuosavą instrumentą.
– Kodėl tavo buvę auklėtiniai kasmet iš visų kraštų sulekia ant Birutkalnio per Rasas?
– Man ir jiems Rasos – tarsi kokios mišios ar atlaidai. Visi jaučiame didžiulį norą susitikti, padainuoti. Jei manęs ten nebūtų, gal būtų kitaip. Esu girdėjęs, kad kai kurie mano auklėtiniai savo ausinukuose klauso liaudiškų melodijų. Kitiems tai kelia nuostabą, o mums visiems tai labai suprantama. Jei kas paklausia, atsakome, kad mums tiesiog patinka.
– Arūnai, niekada nesustok!
– Galima stebėti, kaip gyvenimas eina pro šalį, bet geriau nesustoti ir eiti per gyvenimą pačiam. O juk kadaise labai seniai manęs paklausė, ar galiu pašokti, pagroti? Sakau – galiu! Tai buvo 1991-ųjų sausio 13-ojo, prie Seimo rūmų, o vėliau su studijų draugu Osvaldu Gerbeniu lėkėme prie televizijos bokšto. Beje – viskas susiję – ant Birutkalnio per Rasas visada būna ir Osvaldas. Linkiu visiems pasirinkti šiame gyvenime ką nors gero nuveikti ir nesustoti to daryti. Niekada nesustoti.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
