E.Dauskurtas jau dešimt metų nevartoja alkoholio, kad būtų pavyzdys savo vaikams, o mokydamas žmones nugalėti tamsos ar vandens baimes nesigėdija prisipažinti, kad giliausios pamokos ateina per atvirumą ir gebėjimą pripažinti savo silpnumą.
„Būna akimirkų, kai atsisėdi tyliai, kur nors miške, ir supranti – tiek metų gyvenai stengdamasis būti „kažkas“. Pakankamas, vertas, priimtas. Bet visa tai tik triukšmas, nes tikrame ryšyje su savimi nereikia nieko įrodinėti: neturi būti stipresnis, geresnis, įdomesnis. Tiesiog esi, ir to pakanka“, – socialiniame tinkle rašė E.Dauskurtas.
Iš Šilalės kilęs Eugenijus jau dešimtį metų gyvena Klaipėdos rajone, o profesionalaus kario kelią jis paliko 2021 metais ir ėmėsi naujos veiklos – „Liepsnojančio aitvaro“. Veikla pažingsniui plėtėsi, atsirado naujų krypčių.
Apie tai, kas priverčia žmones naktimis likti vieniems miške ar plaukti surištomis rankomis, kodėl šiuolaikiniam žmogui prireikia ekstremalaus diskomforto, kodėl šiltnamiai yra skirti pomidorams, o ne vaikams – pokalbis su E.Dauskurtu.
„Kariuomenė manęs nenurašė“
– Eugenijau, visa ko pradžia – Lietuvos kariuomenė, specialiųjų operacijų pajėgos. Kiek laiko buvote karys?
– Septyniolika metų. Tačiau pradžia – vaikystėje. Mes gyvenome netoli sąvartyno, tad, būdamas vaikas, nuolat ten eidavau. Rasdavau įvairių geležgalių, daiktų. Buvo momentas gyvenime, kai dėl to labai išgyvenau ir galvojau: „Kokia sunki buvo mano vaikystė“. Bet šiandien, kad ir kur nuvažiuočiau, kad ir ką daryčiau, turiu unikalų gebėjimą iš bet ko padaryti bet ką. Kadangi mano vaikystė buvo tokia, turėjau išmokti kurti iš nieko. Šis įgūdis liko visam gyvenimui. Esu labai dėkingas gyvenimui, kad jo pradžia buvo būtent tokia – dabar dėl to esu toks, koks esu.
O vėliau, paauglystėje, buvau neklaužada, padūkėlis, kuris darydavo įvairias nesąmones: gatvių susibūrimai, muštynės, alkoholis ir taip toliau. Kariuomenė tapo ta vieta, kuri manęs iš karto nenurašė, nors aplinka buvo sukūrusi tam tikrą socialinį rėmą: „Eugenijau, tu esi niekam tikęs, tu čia netinki“.
Bet būtent kariuomenėje atradau vietą, kur galiu būti geriausias. Taip, galima sakyti, ir įstrigau ten 17-ai metų. Pakeičiau požiūrį į save, perlipau tam tikras savo ribas. Tai vyko nuo pat tarnybos pradžios.
– Jūsų karjeroje buvo ir tarptautinės misijos Afganistane?
– Taip, dalyvavau dviejose misijose.
– Puikiai suprantu, kad šio padalinio kariai iš tų laikų tikriausiai galėtų parašyti po neblogą romaną ar knygą. Bet, jei pabandytume apibendrinti, kokia ši patirtis?
– Kartais nuo mūsų – eilinių karių – nelabai kas priklauso. Yra politiniai sprendimai, kuriais vadovaujantis Lietuvos vėliava tam tikrame pasaulio taške privalo būti, nes yra įsipareigojimai.
Afganistane teko kelis kartus susidurti su realia mirties baime. Tai davė, sakyčiau, gebėjimą susitvarkyti su stresu, nepaisant to, kad yra tikimybė žūti. Nepasiklysti grėsmėje, daryti tai, kas nuo tavęs priklauso ir ko tu buvai mokytas. Kario tarnyboje tampi savotišku biorobotu. Išmoksti šalto požiūrio, veikti čia ir dabar.
– Minėjote ribas, kurias mokėtės peržengti. Ar buvo tokių, kurios buvo itin sunkios? Ar jos visos sunkios?
– Jei kalbėčiau iš kovinio naro patirties, tai net tada, kai vyksta treniruotės ar pratybos, kai nėra realios kovinės situacijos, vis tiek nuolatos susiduri su savo ribomis ir tam tikrais vidiniais pojūčiais. Pačios treniruotės yra pakankamai pavojingos.
Sakykim, įlipti į 15 metrų aukščio laivo bortą siauromis kopėtėlėmis, kai bangavimas yra toks, kad net prie laivo priartėti sudėtinga. Realiai turi suvokti, kad nuo tavęs paties priklauso viskas – jei nukrisi į vandenį, iš esmės gali žūti arba susižeisti. Tokiose situacijose tu būni nuolatos. Todėl „Aitvaro“ kariai galbūt tuo ir išsiskiria – vyrai visą laiką daro tai, ką reikia, kad ir kokios sudėtingos sąlygos būtų. Jeigu reikia atlikti užduotį, ji bus atlikta.
– Iš specialių pajėgų – į civilinį gyvenimą. Netrūksta karybos?
– Kartais būna, kad viduje dar užverda parakas. Bet išbėgti į aikštelę, tikiuosi, nebereikės. Aš manau, kad savo karą jau atkariavau.
Buvo įdomu, be galo naudinga, neįkainojama patirtis, taip pat užsimezgė labai smagios pažintys. Iki šiol susitinku su žmonėmis, su kuriais susidūriau tarnyboje, spaudžiu jiems leteną ir malonu juos matyti. Bet grįžti atgal? Ne, ten grįžti jau nenorėčiau.
– Grįžus iš misijų karštuose taškuose, pavyzdžiui, Afganistane, kariams gali išsivystyti potrauminio streso sindromas.
– Potrauminis sindromas gali atsirasti net ir niekur neišvažiavus, nebūtinai kažkokiame karštame taške. Jis gali išsivystyti darant bet ką, kur yra reali rizika būti sužalotam. Psichika iš esmės turi prisitaikyti ir susitaikyti su tuo, kad bet kada gali kas nors nutikti. O jeigu dar šalia kažkas nutinka, atsiranda didžiulė baimė.
Man asmeniškai su tuo, kad būtų reikalinga psichologo pagalba ar kad būtų pažeista psichika, ačiū Dievui, susidurti neteko. Tačiau su tokiais žmonėmis bendravau ir mačiau, kaip jie su tuo gyvena. Dažniausiai vyrai tai neigia. Natūralu – žmogus nepripažįsta, kad jam toks sindromas yra, bet jis vis tiek veikia. Kažkam pasireiškia, pavyzdžiui, per agresijos protrūkius, per alkoholį.
„Tai yra drąsa veikti“
– Kas yra „Liepsnojantis aitvaras“? Ar už šio pavadinimo – jūs vienas, o gal komanda žmonių?
– Jei trumpai, „Liepsnojantis aitvaras“ yra vieta, kur žmonėms sukuriamos maksimaliai saugios sąlygos tam, kad jie susigrumtų su savo ribomis ir jas peržengtų. Tai yra drąsa veikti.
Aitvaras pagal mūsų mitologiją yra nesunaikinama būtybė. Taip yra ir su kiekvienu iš mūsų – nepriklausomai nuo lyties, kiekvienas viduje turime nesunaikinamą dalį. Aš esu tik tarpininkas tarp žmogaus ir tos jo vidinės dalies. Padedu įpūsti gyvybę į jų pačių liepsnojantį aitvarą – pažadinti vidinę drąsą, ryžtą veikti, savęs supratimą.
Kalbant apie komandą – joje yra vyrukai, kurie su manimi nuo pat pradžių. Kai kurie iš jų pradžioje labai sudėtingai plaukdavo, kai kurie turėjo didelių baimių. Dabar, praėjus penkeriems metams, vyrai jau žengia koja kojon su manimi. Štai neseniai kartu su jais pasiekėme ir Lietuvos nardymo rekordą. Jie užaugo. Aš kažkuriame etape tik šiek tiek padėjau, bet toliau jie augo patys ir dabar yra tvirta mano komandos dalis.
– Minėjote apie savo ribų peržengimą. O kaip išmatuoti žmogaus ribas?
– Ribas mums sukuria socialinė erdvė, tėvai, aplinkiniai žmonės ir vėliau jomis tiesiog vadovaujamės. Mes patikime, kad tokios ribos ir yra, kad negalime vieno ar kito dalyko. Štai pavyzdys: vaikai neturi jokių ribų, jie nežino, kas jiems yra neįveikiama ar ko negali padaryti. O mums, suaugusiems, kažkas įrodo, kad mes kažko negalime, nors net nepabandėme.
– Kas lankosi jūsų organizuojamose stovyklose, mokymuose?
– Spektras platus. Stovyklos, kuriose kuriame patirtį ir žmonės jose susiduria su tam tikromis baimėmis, iššūkiais, skirtos tik vyrams, bet yra skirtų ir tik moterims. Vienalytės stovyklos organizuojamos dėl to, kad tarp dalyvių nebūtų lyčių konkurencijos. Tada pasiekiamas geresnis individualus rezultatas – žmonės maksimaliai susikoncentruoja į save ir geriau supranta, kaip jie veikia ekstremaliose situacijose.
Be viso to, į mus jau kreipiasi ir įmonės. Su jomis dirbame komunikacijos, bendradarbiavimo komandoje, atsakomybės prisiėmimo temomis.
Kitas segmentas – aš vadovauju vyrų pagalbos centrui. Šiame centre organizuojame specializuotas stovyklas: tėčiui ir sūnui, tėčiui ir dukrai.
– Kalbant apie vyrų pagalbos centrą vyrams, poreikis yra?
– Taip. Centras vadinasi „Išgyvenk“, jis įsikūręs Klaipėdos rajone. Vienu metu galime priimti penkis vienišus vyrus ir du vyrus su vaikais. Pavyzdžiui, po kokios nors asmeninės ar stichinės nelaimės, kai tėtis neturi kur gyventi, o kartu yra vaikas – galime trumpam priimti. Tai yra viena iš krypčių, kuo padedame. Štai ir dabar turime vieną vyruką, kuris pas mus gyvena – jis skiriasi ir jam tiesiog reikėjo lovos bei saugios vietos prisiglausti.
Kita kryptis – mokymai, ryšio kūrimas, įvairios simuliacijos. Taip pat, jei reikia, teikiama psichologinė pagalba. Viskas priklauso nuo to, su kokiomis problemomis žmogus susiduria. Gali būti teikiama tiek psichologinė, tiek socialinė parama, o esant poreikiui – ir teisinė pagalba, nukreipiant pas reikiamus specialistus.
– Viešojoje erdvėje dažnai matome labai aiškią nuomonę: jei skiriasi pora, vyras kaltas, o moteris – auka. Kaip jums atrodo?
– Savo artimoje aplinkoje esu matęs skyrybų situacijų ir dažnai visa mediacija palaiko moters pusę – viskas vyksta taip, kad daugiau teisių gautų būtent ji. Tačiau dėl pašlijusių santykių nebūna kalta tik viena pusė. Net jei įvyksta išdavystė ar atsiranda trečias žmogus, ilgalaikėje perspektyvoje kalti vis tiek lieka abu. Vis dėlto man atrodo, kad Lietuvoje po skyrybų vyras vis dar nukenčia labiau – ir visiškai nesvarbu, dėl kieno kaltės tos skyrybos įvyko.
– Minėjote, kad stovyklas skirstote: vienos skirtos tik vyrams, kitos – tik moterims. Mūsų visuomenėje dabar labai daug diskutuojama apie lyčių lygias teises, o jūs sąmoningai jas atskiriate. Kuo mes, vyrai ir moterys, jūsų manymu, vis dėlto skiriamės?
– Iš pradžių buvau tvirtai nusprendęs, kad noriu daryti stovyklas, mokymus ir teikti pagalbą tik vyrams. Tačiau vėliau man teko baigti jogos mokytojo kursus, kur grupėje buvau aš vienas ir trylika moterų. Mes sėdėdavome ratu, merginos dalindavosi savo išgyvenimais... ir galiausiai mes visi verkdavome. Aš ten sėdėdamas rate verkiau kartu su jomis.
Tada ir supratau, kad moterys turi lygiai tokias pačias problemas, tokius pačius skausmus kaip ir vyrai. Skiriamės tik tuo, kad moterys sugeba giliau pažvelgti į savo emocinę būseną, jos giliau reflektuoja. Su vyrais šioje vietoje reikia padirbėti šiek tiek daugiau ir ilgiau, kad jie tas emocijas apskritai atpažintų, įvardintų ir suprastų, kas su jais vyksta.
Su merginomis dirbti gal šiek tiek sudėtingiau kita prasme – jos kartais linkusios viena kitai netiesiogiai trukdyti, juokauti, tačiau bendra nuotaika, energija yra visiškai kita. Todėl dabar man labai smagu dirbti tiek su vyrais, tiek su moterimis.
„Vandenį reikia gerbti“
– Eugenijau, vyrai ir moterys pas jus atvažiuoja tam, kad susitvarkytų su savo baimėmis ir peržengtų ribas. Tačiau kodėl to apskritai reikia? Juk atrodo, kad tas savo baimes galima tiesiog tvarkingai „susilankstyti“, pasidėti į saugų stalčiuką ir ramiai gyventi patogumo zonoje.
– Taip niekada nebus. Jeigu jūs turite kažkokį šešėlį, kuris eina iš paskos, ir galvojate, kad jį kažkur paslėpėte... Paprasčiausias pavyzdys: šuns baimė arba uždarų patalpų baimė. Kasdienybėje uždarų patalpų baimė tarsi nepasireiškia, nes gyvenate didelėse erdvėse, vengiate mažesnių patalpų ir atrodo, kad problemos nėra.
Bet iš tikrųjų kvapas, temperatūra, kitų žmonių poveikis netiesiogiai vis tiek veikia elgesį, priimamus sprendimus. Tol, kol šito dalyko neišgyvenate, tol, kol su juo nesusitvarkote, jis visą laiką yra šalia ir netiesiogiai veikia. Galiu papasakoti kelis pavyzdžius.
Bijodavo tamsos, bet tamsos ne šiaip bendrąja prasme – jis bijojo likti vienas.
Turėjome vieną vyruką, kuris labai bijojo uždarų patalpų. Jis baikeris ir, pavyzdžiui, kai važiuoja į kelionę, ekskursiją, kur viena iš įdomių lankytinų vietų yra katakombos, bijo ten leistis. Jį gyvenime ši baimė varžė. Po stovyklos gavau žinutę: „Pirmą kartą gyvenime nusileidau ir buvau urvuose“. Mūsų metodai veikia, ir aš labai džiaugiuosi, kai žmogus susitvarko su tokiais savo reikalais.
Kitas vaikinas paniškai bijodavo miegoti vienas miške. Bijodavo tamsos, bet tamsos ne šiaip bendrąja prasme – jis bijojo likti vienas. Vienatvės ir tamsos derinio. Dabar jis jau penkti metai su mumis kartu ir jokių problemų nebėra. Paliekame žmogų vieną miške, jam viskas gerai.
Arba šunų baimė. Kartą per metus mes darome stovyklą Vilniuje ir ten būna susidūrimas su šunimis. Vienas vilnietis turėjo didžiulę šunų baimę. Dabar jis vis atvažiuoja pas mus, aplinkui laksto šuniukas, jis tą šunį glosto. Pats stebisi: „Prieš dvejus metus bijojau svetimą šunį net paglostyti, bijojau, kad apskritai prieis“. Ir jis su tuo susitvarkė.
– O vandens baimė? Juk ją šiandien taip pat turi labai daug žmonių, tiesa?
– Taip. Vandenį reikia gerbti, jame negali stipriai jaudintis ir negali jam priešintis. Tam visų pirma reikia žinoti biomechaniką – kaip vandenyje išbūti. Tada vandens baimė mažėja, išnyksta. Kuo daugiau jame praleidi laiko suvokdamas, kaip juda tavo kūnas, tuo mažiau bijai.
Vandens baimė natūralus dalykas, nes žmogui tai nėra natūrali aplinka – mes vis dėlto nesame žuvys. Tačiau susitvarkyti su tuo gana nesudėtinga. Yra pavyzdžių, kai žmonės, kurie visiškai nemokėjo plaukti, atėjo pas mus, pradėjo treniruotis ir dabar, po trejų metų, kartu su mumis pasiekė Lietuvos nardymo rekordą.
– Į jūsų stovyklas galima atvykti net nemokant plaukti?
– Jeigu kalbame apie stovyklas – vienareikšmiškai taip. Visos situacijos yra maksimaliai saugios. Jeigu žmogus nemoka plaukti, jis būna su hidrokostiumu, su kuriuo žmogaus tiesiog neįmanoma nuskandinti, nes jis užtikrina didžiulį plūdrumą. Taip žmogus po truputį prisipratina vandenį.
Tačiau mano minėti vyrai, su kuriais pasiekėme rekordą – tai jau kita dalis. Be stovyklų, mes dar du kartus per savaitę treniruojamės Klaipėdos baseine. Ten ateina žmonės, kurie visiškai nemoka plaukti arba moka minimaliai, ir po truputį prieina iki to, kad po vandeniu vienu įkvėpimu nuplaukia 100 ar 75 metrus.
– Ar yra buvę atvejų, kai į jūsų stovyklą atvyksta vizualiai labai savimi pasitikintis, fiziškai tvirtas žmogus, bet susidūręs su iššūkiais staiga parodo silpnumą?
– Taip, ir tai visiškai normalu. Jeigu žmogus demonstruoja perdėtą pasitikėjimą savimi, dažniausiai tai reiškia, kad yra kažkas neišdirbto su jo ego. Mūsų psichologija taip sudaryta, kad ego yra viena iš dalių. Ir tol, kol žmogus neatsisako savo ego ir nepadaro tiksliai taip, kaip jam sakoma... Tam, kad viskas būtų maksimaliai saugu ir kad žmogus išvengtų traumų, jis privalo daryti tai, kas sakoma.
Būna, kad žmonės dėl perdėto pasitikėjimo savimi pridaro žalos. Tiesa, toks drastiškas atvejis yra buvęs tik vieną kartą – tuomet tą žmogų tiesiog nušalinome ir nebeleidome jam daugiau dalyvauti mūsų stovyklose.
– Vadinasi, pirmasis įspūdis apie žmogų gali būti labai apgaulingas.
– Žinoma, ne veltui sakoma, kad nespręsk apie knygą iš jos viršelio. Taip yra ir gyvenime. Žmogus gali atrodyti labai tvirtas, demonstruoti didžiulį pasitikėjimą savimi, bet užsiėmimų metu daug kas pasimato. Ir tai nutinka dažnai.
„Mes esame tiesiog išlepę“
– Mes, kaip visuomenė, dabar esame įpratę daug ką gauti vieno mygtuko paspaudimu. Labai lengvai gauname atsakymus į klausimus, keliones, naujus telefonus ar bet kokius kitus įgeidžius. Ar savo stovyklose pastebite, kad šiuolaikiniai žmonės jau yra atpratę nuo diskomforto?
– Kai į stovyklą atvažiuoja tėvas su 11 ar 13 metų vaiku, ir tas vaikas nemoka uždegti degtuko... Man tai nesuvokiama. Bet taip yra. Prarandami patys baziniai dalykai, kuriuos paauglys, jaunuolis tikrai turėtų mokėti: kaip elgtis miške, kaip pačiam pasiruošti valgyti ir panašiai. Vyresnės kartos visus šiuos dalykus mokėjo ir moka, o štai jaunesnioji karta – jau nelabai.
Kalbant apie telefonus ir visą išmaniąją įrangą – stovyklų metu dalyvavimas virsta visišku detoksu. Paimame telefonus, paliekame juos saugoti atsakingam žmogui, o artimiesiems duodame budintį numerį, jei kartais prireiktų skubiai susisiekti. Žmonės visą savaitgalį praleidžia be išmaniųjų įrenginių.
Paaugliams vasarą darysime penkių dienų stovyklą – jie be telefonų bus nuo pirmadienio iki penktadienio.
– O kiek laiko jūs pats ilgiausiai esate išbuvęs visiškai be ryšio?
– Savaitę tikrai esu išbuvęs. Čia nėra kažkoks baisus dalykas. Kai aš darau kažką dėl konkretaus tikslo, kai turiu aiškią rutiną, telefono kaip ir nereikia. Ryšio dažniausiai labiausiai reikia tam, kad nuramintum kitus: paskambini namiškiams, pasakyti, kad viskas tvarkoje, viskas gerai ir gali toliau ramiai gyventi savo gyvenimą.
– Iš to, ką matote savo stovyklose ir bendraudamas su žmonėmis, ar mums trūksta atsparumo stresui?
– Taip, trūksta paprasto, visiškai elementaraus darbo su stresu. Gyvename patogiai – atsibundame, viskas po ranka. Viskas šiais laikais labai paprasta. Tačiau kuo daugiau susiduriame su įtampomis, su stresu specialiai tą darydami – tuo tampame stipresni. Vienas vaikinas po stovyklos pasakojo iki šiol galvojęs, kad darbe patiria daug streso.
Mums atrodo, kad pasaulis griūva, jei kažkas nepavyko su lentele kompiuteryje, jei kažkas ne taip pažiūrėjo ar nepripažino mūsų nuopelnų.
Stovykloje jam teko plaukti surištomis rankomis ir kojomis. Grįžęs pasidalino įspūdžiais: „Aš praplaukiau surištomis rankomis ir kojomis, o dabar sėdžiu prie kompiuterio ir galvoju – čia iš viso nėra jokio streso, stresas buvo ten.“
Mes esame tiesiog išlepę. Mums atrodo, kad pasaulis griūva, jei kažkas nepavyko su lentele kompiuteryje, jei kažkas ne taip pažiūrėjo ar nepripažino mūsų nuopelnų. Baisiausiai dėl to išgyvename. O reikėtų tiesiog padirbėti su paprastais dalykais.
– Ne visi gali atvykti į stovyklas – galbūt vieniems trūksta finansų, kiti tiesiog neišdrįsta. Kaip mūsų kasdienėje buityje, savo jėgomis, auginti atsparumą stresui?
– Pagrindinis dalykas bet kokiu atveju yra judesys. Kokią sporto šaką ar judėjimo formą bepasirinktumėte, tai vis tiek privers jus išgyventi tam tikrą stresą, kuris vėliau padės ir gyvenime.
Kitas būdas – emocijų valdymas, pavyzdžiui, šeimoje. Tai labai rimtas iššūkis. Pažadėkite sau: „Pabandysiu savaitę nekelti balso“. Jei šeimoje dar yra vaikų, tai bus fantastiškas įdirbis.
Savo kasdienybėje galima nuolatos keltis nedidelius iššūkius. Pavyzdžiui, pasidaryti iškrovos dieną ir visą parą visiškai nevalgyti. Tai irgi sukelia organizmui stresą, bet tu su juo tvarkaisi sąmoningai ir tai tau padeda.
– Kitaip tariant, įrankių išeiti iš to įprasto patogumo yra, tik reikia noro?
– Įrankių yra, bet tai vis tiek yra tik paviršius. Kai tu atvažiuoji kitur – nesakau, kad būtinai pas mus – bet kai nuvažiuoji ten, kur tavimi pasirūpins ir tau specialiai sukurs aplinką bei situacijas, gausi gerokai daugiau naudos. Tau reikės tvarkytis su tuo, ką sugalvojo ir sukūrė kitas žmogus. Tai kelia didesnį stresą, nei kai pats sau susikuri iššūkį ir bandai jį valdyti.
– Taip, nes pats sau visiškai nesąmoningai gali susikurti kur kas patogesnį ir švelnesnį stresą.
– Mes dažnai mėgstame pabūti aukos pozicijoje: kokie mes vargšai... Juk daug šiandien dirbau, tai gal sugalvotą iššūkį atidėsiu rytojui.
„Ir štai skambina viena mama...“
– Jūs užsiminėte apie savo vaikystę ir tai, kokia ji buvo. Tačiau dabartinė karta vaikus kartais augina šiltnamio sąlygomis. Bet juk šiltnamis skirtas pomidorams, o ne žmonėms.
– Taip. Būtent dėl to mes ir įkūrėme „Ateities kartos akademiją“ – tarsi „Liepsnojančio aitvaro“ mažasis brolis. Ten dirbame su paaugliais. Sukuriame jiems tokias sąlygas, kad vaikas gebėtų pats priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Galiu papasakoti vieną istoriją iš paauglių stovyklos. Stovyklaudami stengiamės vaikus išlaikyti be ryšio priemonių, kad jie pajustų aplinką – nebent, žinoma, iškyla koks nors labai skubus reikalas. Ir štai skambina viena mama, klausia, kaip sekasi jos vaikui. Pasakau, kad viskas gerai, tačiau ji prašo leisti su sūnumi pasikalbėti.
Tokios galimybės nėra, vaikai miške, kaip tik vyksta įtempta užduoties fazė. Ji neatlyžta: „Bet aš mama, man reikia“. Paaiškinau, kad taip padarysime daugiau žalos negu naudos. Tačiau viskas tuo nesibaigė – ji pati atvažiavo į stovyklą.
Pakvietėme sūnų. Jis atėjo – naktį beveik nemiegojęs, sušlapęs.
„Važiuojam namo“, – pasiūlė mama.
„Žinai, mama, aš pats susimokėjau pinigus už šitą stovyklą ir aš noriu čia likti.“
Matėsi, kad jam tuo momentu tikrai nebuvo nei smagu, nei lengva, bet jis pats priėmė sprendimą ir pasiliko.
– Kodėl, jūsų nuomone, ta mama taip pasielgė? Dėl ryšio trūkumo? Iš baimės?
– Nežinau. Manau, kad jai pačiai tiesiog trūko dėmesio. Jie, kiek žinau, išsiskyrę, tad moteriai tiesiog norėjosi parodyti, kad ji kontroliuoja situaciją. Tai buvo tam tikras egoizmas, kai savo vidines problemas bandoma perkelti kitiems ir sukurti nepatogias sąlygas.
Bet galutiniame variante laimėjo vaikas. Juk jis atvažiavo gauti naudos, o ne jo mama. Mes dirbame ne tam, kad tėvams po to būtų patogu gyventi su savo vaiku, o tam, kad pačiam vaikui toliau būtų patogu ir saugu gyventi šiame pasaulyje.
„Šitą etapą praėjau“
– Jūs pats savo „Facebook“ paskyroje esate minėjęs, kad jau dešimt metų visiškai nevartojate alkoholio. Kodėl priėmėte tokį sprendimą ir kas jį paskatino?
– Alkoholio atsisakiau dėl to, kad pats užaugau aplinkoje, kurioje jo vartojimas atrodė visiškai normalus dalykas. Galbūt ir jūs esate iš tokios šeimos, nes mūsų karta užaugo laikais, kai visos šventės būdavo tik su alkoholiu.
– ...ir laidotuvės taip pat.
– Ir laidotuvės, taip. Aš nenoriu, kad mano vaikai augtų tokioje aplinkoje. Norėjau, kad jie užaugę patys sąmoningai nuspręstų, ar nori vartoti alkoholį, o ne aš būčiau tas žmogus, kuris jiems nuo mažens užprogramuoja, kad tai yra norma.
Prieš gimstant dukrai tvirtai nusprendžiau, kad ji manęs su alkoholiu nematys ir nematys to kaip normos mūsų šeimoje. Bet aš savo gyvenime jau esu atgėręs, tikrai. Šitą etapą praėjau.
– Visai neseniai minėjome Tėvo dieną. Koks tėvas esate jūs pats?
– Stengiuosi būti rūpestingas, ypač dukrai, nes mergaitei natūraliai švelnumo, rūpesčio norisi duoti daugiau. Kita vertus, nuolat trūksta laiko, norėtųsi vaikams skirti tiek dėmesio, kiek jiems iš tikrųjų reikia.
Stengiuosi būti atsakingas, suprantantis, bet neslėpsiu – kartais būnu per daug griežtas. Kariuomenė man įskiepijo tam tikrų dalykų, tad disciplina tam tikrose vietose pasireiškia ir namie. Sūnui dabar bus ketveri metai, jį bandau auginti šiek tiek griežčiau negu dukrą. Žiūrėsime, kaip bus ateityje.
– Eugenijau, šiame savo gyvenimo etape jaučiate pilnatvę tame, ką darote?
– Aš mėgaujuosi gyvenimu. Esu laimingas ir patenkintas. Žinoma, kaip ir kiekvienam, kasdien iškyla kokių nors smulkių reikalų – kartais apima irzlumas ar trumpalaikis nepasitenkinimas. Bet bendrai žvelgiant, tai, ką aš darau, man teikia begalinį džiaugsmą, laimę ir pilnatvę.
Parodyti žmogui, kad jis iš tikrųjų yra beribis, kad jis yra nuostabus yra kažkas didingo. O juk kiekvienas žmogus iš esmės toks ir yra. Kai jis pats tai pamato, aplink jį akimirksniu pradeda keistis visa spinduliuotė. Ne, atrodytų, smulkūs dalykai, kurie keičia visą esmę. Taip, šiandien aš esu laimingas, mano gyvenimas yra nuostabus.
