Sekite 15min Google
Pagaliau – naujas gyvenimas Žemaitijoje
„Pagaliau mes grįžome“ – Žemaičių Kalvarijoje sako Kristina Jarosevaitė. Ji stovi vietoje, kurią paliko prieš daugiau nei du dešimtmečius. Šalia – vyras Peteris Scherwathas. Už nugaros – 23 metai Vokietijoje, prieš akis – naujas gyvenimas Žemaitijoje.
Plungėje pora atidarė vokiškų skalbimo ir valymo priemonių parduotuvę „BalticaCare“. Žemaičių Kalvarijoje jie planuoja statyti namus.
Į Vokietiją Kristina išvyko 2003-iaisiais, vos baigusi mokyklą. Prieš tai iš Žemaičių Kalvarijos ji buvo persikėlusi į Kauną, kur baigė „Saulės“ gimnaziją. Į Hamburgą išvykti padėjo draugė, turėjusi saitų su vietos lietuvių bendruomene.
Tačiau pažintys darbo už Kristiną nerado. Pirmiausia ji dirbo valytoja. Vokiečių kalbos mokėsi ne dėl diplomo ar smalsumo – jai reikėjo susikalbėti ir patekti į medicinos pasaulį. „Jei nemoki kalbos, nieko negali“, – sako ji.
Kalbą Kristina išmoko, baigė medicinos kursus ir pasirinko geriatriją. Netrukus pradėjo dirbti su senyvo amžiaus žmonėmis, turinčiais psichikos sutrikimų. Vėliau šešerius metus slaugė ligonius Hamburgo ligoninėse. Ligoninės palatos jai parodė ne tik medicinos sistemos kasdienybę. Kristina matė žmones, kurie senatvėje likdavo priklausomi nuo kitų, vieniši ir pažeidžiami.
„Buvo nelengva. Pamačiau, kad sunku ir senatvėje. Jei laiku nepasirūpinsi savo ateitimi, gali likti ir gatvėje. Ne viskas taip gražu, kaip skelbiama“, – prisimena ji.
Po daugelio metų ligoninėse Kristina suprato, kad vien slauga apsiriboti nebenori. Jau mokėdama vokiečių kalbą ir lengvai bendraudama su žmonėmis, ji įsidarbino draudimo agente. „Draudimo agentė? Aš?“ – iš pradžių nustebo ji. Vis dėlto pabandė. Baigė specialius draudimo mokslus ir septynerius metus konsultavo klientus. . Šios žinios pakeitė jos požiūrį į darbą su klientais. Draudimo konsultantui, pasak Kristinos, neužtenka išmokti pardavimo scenarijų.
Pandemija trumpam sugrąžino ją į slaugą, tačiau grįžusi į ligonines Kristina dar aiškiau pamatė sistemos spragas.
„Kai imi suprasti, kas ir kaip ten vyksta, matai slaugos spragas, nusvyra rankos“, – sako ji. Tuo metu vis dažniau kilo klausimas: o kas toliau? Kristina nebenorėjo tik prisitaikyti prie svetimos sistemos. Ji norėjo pati spręsti, ką kurti ir už ką atsakyti.
Dabar ir slaugos išmanymas, ir draudimo agentės patirtis praverčia kuriant „BalticaCare“. Reikia skaičiuoti išlaidas, derėtis su tiekėjais, vertinti paklausą ir įtikti žemaičiams. Kiekvienas sprendimas turi įtakos tam, ar verslas galės augti rytoj.
Į Lietuvą sugrąžino ne vien nuovargis
Grįžti į Lietuvą Kristina nusprendė ne todėl, kad Vokietijoje viskas būtų buvę blogai. Tiesiog vis dažniau mintimis sugrįždavo į Žemaičių Kalvariją – į gimtąją vietą, šeimos paliktą namą ir kraštą, kuriame norėjosi įsikurti. Šį ryšį pajuto ir jos vyras Peteris Scherwathas. Hamburge inžinieriumi dirbęs vokietis dabar yra 69-erių. Žemaičių Kalvariją jis atrado ne kaip turistinę vietą, o kaip galimus namus. „Nebuvau gražiau regėjęs“, – trumpai tarsteli Peteris.
Porą patraukė ne vien vaizdai. Po Hamburgo tempo ramybė, gamta ir mažesnis miestelis jiems pasirodė ne trūkumas, o privalumas. „Pagaliau mes grįžome čia“, – dar kartą sako Kristina.
Šiandien Kristinos gyvenimas sukasi tarp Plungėje augančio verslo ir Žemaičių Kalvarijoje kuriamų namų. Parduotuvė jau veikia, o namų planas dar tik virsta konkrečiais darbais.
Po 23 metų Vokietijoje Kristina grįžo ne vien su lagaminais. Ji parsivežė vokiečių kalbą, slaugos ir draudimo patirtį, finansų diplomą, nusivylimus ir drąsą keisti kryptį. Dabar visa tai telpa į kasdienius sprendimus: į pokalbį su tiekėju, naują prekę parduotuvės lentynoje ir po truputį kylančias namų sienas Žemaičių Kalvarijoje.
Idėja – šunų salonas
34-erių metų Agnė Vaitkevičiūtė 10 klasių baigė Plungėje, o Klaipėdoje buvo įgijusi virėjos specialybę. Specialybė nesužavėjo, tad ją pakeitė krupjė darbu kazino. Pagyvenusi uostamiestyje, mergina, pakviesta Olandijoje gyvenusios sesės, su tuometiniu savo draugu išvyko laimės, įsikūrė Rozendalyje, mieste netoli Belgijos sienos. Pradžia buvo kaip ir visų emigrantų. Tikėdamasi, kad tai laikina stotelė „Primark“ sandėlyje pakavo dėžes, krovė į „furas“, vėliau mokė naujus darbuotojus. „Žinojau, kad tas darbas tikrai ne man. Visada norėjau dirbti sau“, – sako Agnė.
Viskas prasidėjo nuo Snaigutės, rodydama į baltumu švytinčią šunytę, verslo istoriją pasakoja moteris. „Snaigutę pirkau Lietuvoje, o gyventi ji atkeliavo į Olandiją. Reikėjo ją kirpti, tačiau nelabai buvo kur, be to, brangu – 130 eurų, o Lietuvoje Snaigutės kirpimas kainuoja 40–45 eurus. Tad parvažiavau į Lietuvą ir Plungėje baigiau šuniukų kirpėjos kursus“, – apie naująją specialybę pasakoja pašnekovė.
Išsiskyrusi su vyru, Agnė pardavė Olandijoje turėtą namą su sūneliu grįžo į Lietuvą. „Visada labai norėjau grįžti į Lietuvą, tačiau iš pagarbos vaiko tėvui gyvenau užsienyje. Kai išsiskyrėme, po metų buvau apsisprendžiau, kad gyvensiu gimtinėje“, - pasakojo Agnė.
Šiandien ji – naujos šunų kirpyklos Plungėje įkūrėja. Tokį pasirinkimą lėmė jos pačios įsigytas augintinis ir meilė gyvūnams. Moteris prisipažįsta pasiilgusi Lietuvos ir tikisi, kad išmoktas amatas – šuniukų kirpimas – seksis ir Plungėje, nes šunų kirpyklų čia stinga.
„Tikiu, kad viskas bus gerai. Dar tik pradžia. Kadangi nepažįstu naujų klientų ir jų augintinių, tad jiems skiriu daugiau laiko, imu po 2–3 šuniukus per dieną“, – atvirauja pašnekovė.
Pykčio išsikrovimo vieta
Prieš 13 metų iš Lietuvos išvykęs po Angliją pasiblaškęs 35 metų Mantas Jankus gimtojoje Plungėje kuria erdvę SKLEPS. Tai vadinamasis pykčio kambarys – unikali pramogų ir emocinės iškrovos vieta, kurioje galima saugiai ir legaliai „nuleisti garą“, atsikratyti streso bei išlieti neigiamas emocijas daužant įvairius daiktus.
Miesto centre gimęs ir augęs vaikinas yra baigęs Plungės verslo ir technologijų mokyklą, kur mokėsi staliaus amato, išvažiavo gyventi į Angliją, kur jau gyveno sesė. Ten dirbo pačius įvairiausius darbus. Paskui Manto gyvenime atsirado antra pusė ir jiedu grįžo atgal į Plungę.
„Ieškojau darbo, priglaudė mane „Vičiūnai“, pradėjau mokytis Žemaitijos kolegijoje, paskui ją uždarė ir mus permetė į Klaipėdos verslo kolegiją kompiuterių inžinerijos specialybę. Staliaus mokslai man pravertė, nes juos siejau su kompiuteriais. Kovido metu dirbau įvairiausius samdomus darbus iš namų, paskui sugalvojau, kad reikia dirbti sau“, – pasakoja Mantas.
Viską savo rankomis vienas pats darantis Mantas įsitikinęs, kad įrengti vadinamąjį pykčio kambarį jam ne problema. Paklaustas, kodėl įrenginėja pykčio kambarį, pašnekovas sako, kad Plungėje nėra daug ką veikti, be to, informacinėje erdvėje pamatęs, kaip kuriami tokie kambariai.
„Pagalvojau, o kodėl gi – ne? Svarbu turėti idėjų. Iš patirties žinau, kad jaunoms poroms kartais kyla nesusipratimų ir pykčio protrūkių. Kuriu zoną, kurioje poros galėtų „išsikrauti“. Mano užduotis – pasirūpinti, kad žmonės iš čia išeitų puikios nuotaikos. Manau, kad jaunoms šeimoms apsilankymas pykčio kambaryje bus puiki porų terapija“, – įsitikinęs vyras.
