15min ir Europos socialinio fondo agentūra (ESFA) tęsia pasakojimų ciklą „Emocijos“. Penktasis pasakojimas – apie merginą, kuri negalią pavertė... pramoga.
VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „EMOCIJOS“ PASAKOJIMUS RASITE ČIA
Nuo pat mažumės Aistė šoko pramoginius šokius, vėliau ėmėsi krepšinio, kurį žaidė bemaž 15 metų – Aistė priklausė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) merginų komandai, Utenos „Utenos“ ir Jonavos „Triobet“ ekipoms. Tačiau 2014-ųjų rugpjūtį jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Atlikdama triuką su turėklais, ji nesuvaldė savo kūno ir nukrito.
Po smūgio A.Krušinskaitė patyrė stuburo traumą – lūžo keli slanksteliai. Merginai teko visam gyvenimui atsisveikinti su galimybe eiti savomis kojomis, kurias pakeitė vežimėlis.
Aistė mano, kad turbūt kiekvienas žmogus pagalvoja, kas būtų, jeigu jis susidurtų su trauma. Apie tai galvodavo ir ji: „Maniau, kad tai yra pasaulio pabaiga ir pats baisiausias dalykas, kuris gali žmogui atsitikti. Galvojau, kad pasikeičia ne tik fiziniai dalykai, bet absoliučiai viskas, ir išgyventi nebūtų įmanoma be laimės ir džiaugsmo. Tačiau tuomet, kai tai atsitiko, aš sau apie tai neleidau galvoti.“
Ištikus nelaimei, pozityvumas jos neapleido – visos mintys sukosi tik apie tai, kaip greičiau pasveikti ir sustiprėti, Aistė neleido sau galvoti apie gyvenimo pabaigą.
Kai tik Aistė išėjo iš ir reabilitacijos klinikos, ji pradėjo rengti stand up comedy žanro pasirodymus, kuriuose nebijo pasijuokti iš negalios.
„Kai mane užkelia ant scenos, sakau, kad čia kaip kainos prekybos centre – iš pradžių nemalonu, bet paskui žmonės pripranta. Išvardinusi visus neįgaliojo privalumus, nepamirštu paminėti, kad kai bažnyčioje renkamos aukos, aš išsitraukiu savo aukų dėžutę“, – juokėsi A.Krušinskaitė.
Aistė pripažįsta, kad kaskart scenoje pasirodyti nėra jauku – ne visi neįgalūs žmonės yra linkę atvirai kalbėti apie savo negalią.
„Apie tai garsiai šnekėti nelengva, nes yra žmonių su negalia, kurie nenori apie tai šnekėti, tačiau būtina. Kai kuriems gėda, kai kurie bijo, kad kiti nesupras, kai kurie labai nemėgsta, kad tam tikri dalykai apie jų gyvenimą yra keliami į viešumą.
Kažkiek baisu neperlenkti lazdos ir neįžeisti tų žmonių, bet visada viduje tikėjau, kad tai daryti reikia ir darydama tai, jaučiuosi kažką daranti teisingai, nes bent kol kas dar nebuvo priežasčių galvoti kitaip“, – pasakojo A.Krušinskaitė.
Aš pasirinkau juoko formą, nes ji suartina neįgalius žmones su žmonėmis, kurie neturi negalios.
Aistės teigimu, atsiverti neįgaliesiems sunku dėl to, kad tam tikri gyvenimo aspektai nekelia pasididžiavimo, ir žinojimas, kad tu esi silpnesnis nei kitas, kažkiek žemina.
„Todėl esmė ne juokavime, esmė yra informavime. Aš visą laiką galvojau, kad tik ryškinant detales ir opias problemas galima tikėtis, kad jos bus išsprendžiamos. Jos, ačiū dievui, jau yra judinamos.
Aš pasirinkau juoko formą, nes ji suartina neįgalius žmones su žmonėmis, kurie neturi negalios. Kai neįgalus žmogus kalba pašiepdamas situaciją, man atrodo, kad tai skatina sveikus žmones bendradarbiauti ir nebijoti prieiti“, – tikino Aistė.
Kiekvieno pasirodymo metu Aistė įsitikina, kad jos metodas šviesti visuomenę apie neįgalius žmones veikia puikiai, o žmonių reakcijos – nepakartojamos.
„Aš netgi dabar girdžiu tą juoką, kuris kaip ir nejaukus, bet tuo pačiu labai tikras. Iš pradžių atrodo, kad žmogus nesuprato juoko, o paskui pradeda kvatoti. Reakcijos būna įspūdingos, nes tai nėra paprastas juokas, kai pasakai anekdotą, ir žmonės juokiasi. Tas juokas yra išskirtinis, nes jis ateina iš giliau – žmogaus apsvarstymo, apmąstymų…“ – sakė ji.
A.Krušinskaitė džiaugėsi, kad tiek jos, tiek įvairių socialinių iniciatyvų dėka visuomenės požiūris į neįgalius žmones palaipsniui keičiasi.
„Galbūt prieš tai, kai nebuvau susidūrusi su šia problema, nepastebėdavau, bet dabar matau, kad labai daug kalbama apie neįgalius asmenis, todėl ir visuomenės požiūris tikrai keičiasi į sveikąją pusę. Būdavo taip, kad žmonės žiūri su gailesčiu – iš pradžių į tave, paskui į kojas, vėl į tave. Puldavo padėti, kur net nereikia, o šiandien, man atrodo, viskas vyksta natūraliai, ir perdėtos žmonių reakcijos nepajaučiu“, – pasakojo A.Krušinskaitė.
Man reikia tavo šypsenos ir apkabinimo. Ne užuojautos ar atodūsio. Noriu to, ko trokštame visi, – būti suprastas ir išklausytas. Galimybės klysti ir pasitaisyti. Noriu kalbėti, pasakoti, juoktis, apkabinti, pamatyti, tyrinėti, ieškoti, ką nors naujo sužinoti, dalytis, toli keliauti. Noriu tylėti, savo mintis rašyti, paslaptį papasakoti, ne vietoj juoktis, nuo darbų pavargti, dainuoti, piešti, kurti, išmokti groti. O jei neišeis, rytoj sugalvosiu ką nors naujo.
„Emocijos“ – 15min ir Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) pasakojimų ciklas, skirtas socialiniam įsitraukimui didinti. Pasakojimų cikle aprašomos šios socialinės akcijos herojų gyvenimo istorijos, netikėti pomėgiai, siekis būti laimingais, kad ir kas nutiktų.
-
„Emocijos“. Rugilė ir Dovydas turi Dauno sindromą, bet tai jiems netrukdo džiaugtis gyvenimu
-
„Emocijos“. Netikėtai kojų netekęs Tadas po iškęsto pragaro gyvenimą skyrė sportui
-
„Emocijos“. Paralimpinėms žaidynėms besiruošiantys E.Česonis ir J.Eigminas: „Negalią pavertėme galia“
-
„Emocijos“. Kojų netekusi Kristina stebina šuoliais parašiutu, meile automobiliams ir jojimu žirgais
