Sekite 15min Google
„Publikuodama savo darbus bendrose parodose ar festivaliuose mėgdavau atsistoti kur nors kamputyje ir stebėti, kaip žmonės reaguoja į tai, ką rodau. Man patinka ne tada, kai darbą giria, o kai parodos lankytojai nustemba ar pasipiktina“, – šypsosi kūrėja.
Ilgą laiką jos piešiniuose ryškią vietą užėmė erotikos tema, tačiau nuo mokyklos laikų ją lydi ir groteskas. Andželiką traukia chaosas, paradoksai ir juose slypintis netikėtas grožis.
„Gražų darbą žmogus ne visada taip įsimena kaip tą, kuris jį šokiruoja. O per įvairias stiprias emocijas kartais ir save išreikšti lengviau“, – sako ji.
Piešia nuo vaikystės
Šiuo metu Andželika dirba dizainere Kupiškio kultūros centre, o laisvalaikį skiria kūrybai, knygoms, seniems filmams ir muzikai. Dažniausiai jos grojaraščiuose skamba post-punk, kuris, kaip pati sako, greičiausiai vienaip ar kitaip persikelia ir į kūrybą.
Andželika augo Kupiškyje iki pirmos klasės, vėliau kurį laiką gyveno Panevėžyje, o paskui vėl grįžo į gimtinę, kur ir baigė mokyklą.
Nors nuo mažens mėgo piešti ir iliustruoti, ilgą laiką Andželika nemanė, kad menas taps svarbia jos gyvenimo dalimi.
„Mokykloje dar tikrai negalvojau, kad su tuo siesiu savo gyvenimą. Paauglystėje buvau piešimą net apleidusi ir galvojau, kad daugiau nieko su juo nebedarysiu“, – prisimena ji.
Tačiau Kupiškyje ji sutiko daugiau piešiančių jaunų žmonių – jie burdavosi jaunimo erdvėse, dalijosi kūryba.
„Taip ir pati vėl pradėjau piešti, iš naujo atrasti save. O rimčiau į kūrybą pažvelgti paskatino aplinkiniai, kurie pastebėjo mano darbus“, – pasakoja Andželika.
Nepavykęs egzaminas nesustabdė
Baigusi mokyklą Andželika ruošėsi stoti į Vilniaus dailės akademiją. Tačiau pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas – kad ir kaip mėgo knygas, jai nepavyko išlaikyti lietuvių kalbos egzamino, todėl į valstybės finansuojamą vietą įstoti nepavyko.
Po metų egzaminą ji perlaikė ir pradėjo studijuoti grafinį dizainą Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje.
Baigiamajam darbui Andželika pasirinko iliustruoti vieno mėgstamiausių rašytojų Antano Škėmos knygą „Saulėtos dienos“.
„Iliustruoti kūrinį, kuris tau pačiam patinka ir įkvepia, yra tiesiog dovana. Tada jautiesi laisvas kurti“, – sako ji.
Antanas Škėma Andželikai svarbus ir dėl kitos priežasties – būtent jo kūriniuose ji atrado iki šiol žavintį groteską ir ironiją.
„Groteskas mano gyvenime atsirado dar mokykloje, kai pradėjau skaityti Škėmą. Jo kūriniuose mane labai žavėjo ironija. „Baltą drobulę“ jau skaičiau ne vieną kartą ir kaskart atrodo, kad pamatau kažką naujo“, – pasakoja kūrėja.
Nuo Vilniaus ir Norvegijos – atgal į Kupiškį
Po studijų Vilniuje Andželika ilgai neužsibuvo. Kuriam laikui ji išvyko užsidirbti į Norvegiją, vėliau grįžo į sostinę, tačiau čia nepavyko rasti ilgalaikio darbo.
Taip prieš ketverius metus ji sugrįžo į Kupiškį.
„Tuo metu didelio džiaugsmo tikrai nebuvo. Dirbau su kūryba nesusijusius darbus, daug laiko skyriau piešimui. Bet po truputį miestą iš naujo prisijaukinau. Gal dėl to ir atsirado darbas, kuris man iš tiesų patinka“, – sako Andželika.
Dabar ji dirba dizainere, o po darbo dienos ir toliau piešia, kuria iliustracijas, dalyvauja parodose.
„Vien iš kūrybos gyventi man būtų sudėtinga. Ne tik dėl finansinio nepastovumo. Dabar piešimas po darbo yra atgaiva. Bijau, kad jei būčiau įpareigota nuolat piešti ir kurti pagal užsakymus, tai nebeteiktų tokio malonumo“, – svarsto ji.
Paroda, kurioje buvo galima pykti
Dažniausiai su savo darbais Andželika dalyvauja bendrose parodose, festivaliuose. Surengti savo asmeninę parodą ji ryžosi ne iš karto.
Pirmąją asmeninę parodą kūrėja surengė Kupiškyje, tačiau apie ją plačiai neskelbė. Visai kitokia buvo pernai miesto šventėje pristatyta interaktyvi paroda.
„Sukūriau dešimt provokuojančių darbų ir leidau žmonėms ant jų piešti. Parodą pavadinau „Čia galima pykti“. Norėjau, kad žmonės galėtų išsilieti ir kažkaip reaguoti į tai, ką mato“, – pasakoja ji.
Iš pradžių parodos lankytojai prie darbų artinosi nedrąsiai.
„Žmonės nežinojo, ar tikrai galima. O vėliau įsitraukė kaip reikiant“, – juokiasi Andželika.
Šiemet ji surengė dar vieną parodą, kurioje pristatė per kelerius metus sukurtus darbus. Ekspoziciją pavadino „Grottesco“ – neatsitiktinai, nes groteskas yra viena svarbiausių jos kūrybos dalių.
„Man patinka groteskas ne tik literatūroje, bet ir kine. Vienas mane stipriai paveikusių filmų – Alejandro Jodorowsky 1973 metais sukurtas „Šventasis kalnas“. Tai, kas kitus žmones gali šokiruoti ar atstumti, mane žavi ir įkvepia“, – sako ji.
Slapyvardžiu „Joshephi“ Andželika kūryboje prisistato neatsitiktinai. Šis vardas gimė iš senos kino juostos.
„Pažiūrėjau vieną 1932 metų filmą, kurio pagrindinis herojus buvo vardu Joseph. Man tas vardas kažkuo užstrigo, todėl jį šiek tiek pakeičiau ir taip atsirado Joshephi“, – pasakoja ji.
Erotika, chaosas ir netikėtas grožis
Andželikos darbuose nemažai erotikos, tačiau ji – tik viena iš temų, leidžiančių kūrėjai provokuoti ir išbandyti žiūrovo ribas.
„Man patinka piešti erotinius darbus. Juose savaime yra tam tikras provokacijos prieskonis. Dažniausiai žmonių reakcijas stebiu iš šalies, bet kartais tenka ir padiskutuoti – kas konkrečiai žmogui sukėlė emociją, kodėl jis supyko ar pasipiktino“, – pasakoja kūrėja.
Jos kūrybą įkvepia labai skirtingi šaltiniai – kitų menininkų darbai, seni filmai, knygos ir muzika. Didelę reikšmę turi ir spontaniškumas.
„Nemanau, kad reikia sėdėti ir laukti įkvėpimo, nes taip galima jo ir nesulaukti. Daug ką darau impulsyviai. Aišku, per prievartą idėja tikrai negimsta. Dažnai kažkokia mintis tiesiog ateina iš pasąmonės, ir tada einu piešti“, – sako Andželika.
Ji nuolat eksperimentuoja ir su skirtingomis technikomis. Anksčiau daugiau piešė tradiciškai, ant popieriaus, o dabar dažnai kūrybos procesą pradeda ranka, vėliau darbą perkelia į kompiuterį.
„Nusipiešiu eskizą, jį nuskenuoju ir tada baigiu kurti skaitmeninėje erdvėje. Man patinka išbandyti skirtingus būdus ir neapsiriboti viena technika“, – pasakoja ji.
Piešiantys kūrėjai savo vertės nepraras
Kalbėdama apie kūrybos ateitį, Andželika prisipažįsta su smalsumu, bet ir tam tikra skepsio doze stebinti dirbtinio intelekto įsitvirtinimą kūrybinėse srityse.
„Dabar kūrėjais kartais bando vadintis ir tie, kurie tiesiog pasitelkia dirbtinį intelektą. Vis dėlto manau, kad žmonės, kurie iš tiesų piešia ir kuria, savo vertės nepraras. Kūryboje svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats žmogus, jo patirtis, mintys, tai, ką jis įdeda į darbą“, – sako ji.
Andželika tikisi ir ateityje surengti daugiau parodų. Nors save vadina kuklia, šiandien ji jau gali drąsiai pasakyti, kad kūrybinis kelias klostosi sėkmingai.
„Piešiu ne vien sau, todėl norisi savo darbus parodyti žmonėms. Tikiuosi, kad ateityje bus daugiau parodų ir galimybių pasidalinti tuo, ką kuriu“, – sako ji.
Į Kupiškį prieš ketverius metus grįžusi Andželika šiandien į miestą žvelgia kitaip. Čia ji atrado ne tik mėgstamą darbą, bet ir erdvę savo kūrybai, kuri nebūtinai turi patikti visiems.
„Jei darbas žmogui kažką sukelia, net jei tai pyktis ar pasipiktinimas, vadinasi, jis neliko abejingas“, – apibendrina Andželika.
