Prieš 30 metų tarnystę valstybei pasirinkusi Ingrida Šimonytė ėmėsi pačių sunkiausių atsakomybių – ekonomikos ekspertė padėjusi adaptuoti šalies mokesčių sistemą prie ES teisės, vėliau finansų ministrė, Premjerė. Politikei tenka vairuoti šalį pačiais sunkiausiais periodais - per finansų krizę, kovidą, neteisėtos migracijos atakas ir geopolitinėms grėsmėms alsuojant į nugarą.
Kas jauną moterį pastūmėjo į politiką? Ir kodėl net po tokios sunkios kadencijos imasi kitos atsakomybės – kandidatuoja į Prezidentus, užuot pasirinkusi ramybę?
Iš kur tas kietas charakteris, vertybinis stuburas, intelektas ir savitas humoro jausmas? Kam Ingrida niekada „nepasirašytų“? Kokia tampa uždariusi kabineto duris ir kaip reaguoja į kritiką?
Kas auga jos darže ir dėl kokios gėlės yra pametusi galvą? Ir net apie mezgimo bei virtuvės paslaptis.
– Esate gimusi ir augusi Vilniuje. Kokios įsimintiniausios vaikystės, mokyklos laikų akimirkos? Ar buvo daug svarstymų, kuo norėtumėte būti? Kur mokėtės, studijavote? Ar Jūsų pasirinkimus kaip nors įtakojo Tėveliai?
– Augau trijuose Vilniaus rajonuose. Gyvenome Žirmūnuose, paskui išsikėlėme į Antakalnį. Kadangi vėlai pradėjau lankyti vaikų darželį, buvau „įtaisyta“ seneliams Naujininkuose. Mano senelis – dzūkas iš Ašašninkų Varėnos rajone, močiutė – Vilniaus lenkė. Turiu truputį dzūkiško, truputį lenkiško kraujo. Kadangi Naujininkų kiemai buvo labai nelietuviški, tai jau nuo ketverių išmokau rusiškai. Naujininkams jaučiu sentimentų iki šiol, nors kai kas linkę jį nurašyti, - man jis žalias, gražus rajonas. Tokiame Vilniaus trikampyje ir užaugau, tad pažįstu jį visokį.
Lankiau ir muzikos mokyklą, nors gal būčiau geriau norėjus žaisti futbolą, bet mergaitės gi tais laikais nežaidė futbolo. Man labai patinka muzika, bet pabaigus muzikos mokyklą noro sėsti prie fortepijono nebuvo.
Turėjau pomėgių, kurie gal ir iš „biednystos“: viską, ką rasdavau žurnale ,,Burda“, bandydavau išmokti padaryti. Nes nebuvo ko gražesnio, įdomesnio apsirengti, o jau norėjosi. Taigi aš siuvau, mezgiau ir netgi siuvinėjau. O paskui turėjau greitai išmokti gaminti maistą, nes mamai dėl ligos tą daryti buvo sunku.
Mamai atrodė, kad, jei aš būsiu gydytoja, ją išgydysiu.
Mama labai norėjo, kad būčiau gydytoja. Ji sirgo reumatoidiniu artritu ir su šia liga labai sunkiai išgyveno trisdešimt metų, o sovietmečiu nebuvo net vaistų jai gydyti. Mamai atrodė, kad, jei aš būsiu gydytoja, ją išgydysiu. Bet gydytoja aš būti visai nenorėjau, nes labai bijojau kraujo. Be to, neturiu tokio gebėjimo atsiriboti nuo žmogaus, kuriam skauda – jeigu sugeri tas emocijas, labai greitai sudegsi.
Pasirinkau studijuoti ekonomiką, nes norėjau žinoti, kaip čia bus atsiskyrus nuo sovietų. Labai norėjau būti to proceso dalimi. Nebuvo lengva mokytis, nes nebuvo net vadovėlių. Ką susikonspektuoji, tą turi. Kai jau buvau dėstytoja, galvojau, ar man buvo sunkiau, kai informacijos reikėjo kaip duonos ieškoti, ar jiems, kai informacija krenta milžinišku srautu. Priėjau išvados, kad sunkiau yra dabar studijuojantiems.
– Lietuva tapo nepriklausoma Jums būnant paaugle, kaip tą pamenat?
– Man, penkiolikmetei, tada atrodė, kad gražūs žmonės susirinko Aukščiausioje Taryboje ir pasakė: ,,Va čia yra Lietuva“. Kovo 11-oji, Nepriklausomybės paskelbimas man buvo didžiausia šventė. Ir taip yra iki šiol. Tuomet buvau jau pakankamai sąmoninga, kad suprasčiau, jog Lietuvoje vyksta labai dideli dalykai, ir pakankamai maža, kad suprasčiau, kaip sunku tiems žmonėms, kurie turi tą sprendimą priimti. Kokio lygio tai yra atsakomybė.
Dabar, kai tenka dorotis su dideliais iššūkiais, suprantu, kad jie pakankamai lengvi palyginus su tais, su kuriais reikėjo dorotis tada. Susidūrėme su kovidu, migracija, kainų šuoliu, neramina Rusijos grėsmė. O tada reikėjo išplėšti savo valstybę iš okupacijos.
Gerai prisimenu, kaip prasidėjus Sąjūdžiui, mama pasipuošdavo, pasiimdavo tėtį už parankės ir eidavo klausyti Sąjūdžio mitingų. Aš būdavau su jais, nors gal ir ne kažką dar suprasdavau. O ir daug nežinojau.
Man buvo keturiolika, kai sužinojau, kad mano senelio Trainavičiaus šeima iš Ašašninkų buvo ištremta. Užėjus sovietams, išvežė senelio tėvus ir brolius. Kadangi jis pasitraukė į Vilnių, liko neištremtas. Ir tada supratau, kad viskas, ką man pasakoja mokykloj, tie vadovėliai su Gagarino veidu, yra neteisybė.
– Kada atėjo vidinis apsisprendimas žengti į politiką?
– Šis apsisprendimas atėjo gana nenatūraliai. Jei ne 2009 metų finansų krizė, tai kažin, ar aš būčiau politikoje atsiradus. Bet aš mačiau, kaip mes į krizę atėjom dėl politikų baimės žmonėms pasakyti tiesą ir priiminėti drąsius sprendimus. Kai A. Kubilius pasiūlė būti finansų ministre iš pradžių atsisakiau. Bet paskui pagalvojau: ,,Jei aš atsisakysiu, dar kažkas atsisakys, kas bus?“.
Tokioje situacijoje atsisakyti nereikia daug išminties. Kažkas turi tą darbą padaryti. Aš sutikau, bet susitarėme, kad jei palaikymo nėra, pasitrauksiu. Į politiką atėjau iš gana gerai vertinamo ekonomikos ekspertų luomo, tad mano reputacija tikrai nebuvo prasta. Mums pavyko išvairuoti iš finansų krizės su mažiausiais nuostoliais.
Klausydavau tų žmonių ir ašaros kaip pupos byrėdavo. Tų sprendimų ne man reikėjo, jų reikėjo visos Lietuvos žmonėms.
Niekada neužmiršiu, kas tuomet mane labiausiai palaikė. Tai buvo žmonės, grįžę iš Sibiro – politiniai kaliniai, tremtiniai. Kai aš nueidavau į jų susitikimus, šie žmonės sakydavo: ,,Vaikeli, daryk, kaip tau reikia, mes tau padėsim“. Klausydavau tų žmonių ir ašaros kaip pupos byrėdavo. Tų sprendimų ne man reikėjo, jų reikėjo visos Lietuvos žmonėms. Jie sakydavo: ,,Čia krizė? Kokia čia krizė? Krizė būna tuomet, kai tau plaukai prie lovos kažkur prie Laptevų jūros prišąla. O mes pakentėsime“.
Ir čia buvo tokia stipri motyvacija. Tokiais atvejais supranti, kad tu gali nieko nemeluoti, nepasakoti pasakų ir nežadėti amžinojo išganymo, nežadėti dalykų, kurių tu negali padaryti. Bet vis tiek bus žmonių, kurie tą įvertina ir tavimi tiki. Ir turbūt tas žinojimas mane politikoje paliko.
– Kaip manote, ar lyderiu gimstama, ar ši savybė išugdoma? Jei išugdoma, kaip ją ugdėte Jūs?
Kas yra stiprus žmogus, lyderis? Kuris prisiima visą atsakomybę, žinodamas, kad jį kritikuos, bus sunkių dienų. Tada tai galima laikyti stiprybe. Daugelis žmonių nedaro sunkių sprendimų dėl asmeninio komforto, kritikos baimės. Aš labiau linkusi bandyti ir daryti, negu ieškoti priežasčių, kodėl nedaryti. Man dažnai tekę gyvenime patirti, kad į vienas ar kitas pareigas kalbinami žmonės bijojo išeiti iš komforto zonos, bijojo kritikos. Aš to nebijau.
Yra svarbu nesusitapatinti su tuo, kuo esi dabar. Labai padeda saviironija ir sveikas humoro jausmas. Tu turi suprasti, kad čia esi ne tu, o tavo pareigos. Jei sau pasidarai labai svarbus ir galvoji, kad apie tave sukasi pasaulis, nes turi apsaugą, automobilį, visi sako: ,,Laba diena, laba diena, ponia“, viskas – tu esi žuvęs.
Politikoje pakanka mylėti žmones, o visi kiti dalykai yra išsprendžiami.
Politikoje pakanka mylėti žmones, o visi kiti dalykai yra išsprendžiami. Yra komanda, yra ekspertai, yra žmonės, kurie pataria. Bet lyderiui reikia drąsos priimti sprendimus, kartais labai greitai. Ir mokėti argumentuoti bei apginti savo nuomonę. Šiaip nemanau, kad būti politiku yra šventųjų puodo lipdymas. Jeigu labai nori, to galima išmokti.
– Matėme, kad randate laiko ir savanorystei. Kuo jums tai svarbu?
– Ukrainiečių registracijos centre pasirinkau savanoriauti todėl, kad tuomet į Lietuvą atvyko labai daug karo pabėgėlių iš Ukrainos, labai trūko pagalbininkų, kurie moka kalbėti rusiškai. Paskui savaitgaliais ateidavau padėti į vaikų centrus. Būti Šaulių sąjungos nare pasirinkau, todėl, kad tai struktūra, kurioje galima konkrečiai prisidėti prie šalies gynybos. Tai nereiškia, kad tau būtinai reikės lakstyti su šautuvu, čia veiklų yra įvairių. Man tas patinka, nes aš turiu vadą.
Jei atsitiktų ekstremali situacija, aš žinočiau, ką turiu daryti. Stengiuosi neužsibūti tik savo pagrindinėje politinėje veikloje. Kiekvienas be savo pagrindinės veiklos gali daug dalykų padaryti ir jie yra labai svarbūs.
Kiekvienas be savo pagrindinės veiklos gali daug dalykų padaryti ir jie yra labai svarbūs.
– Jums laisvalaikis – prabanga. Tačiau kai jo turite, ką mėgstate veikti?
– Šiltuoju periodu mėgstu medituoti sode, darže ir gėlynuose. Ten mane galima pamesti ir surasti. Čia labai ironiška, nes tai patinka žmogui, kuris niekada neturėjo kaimo, tik tėvų kolektyvinį sodą, kurio labai nemėgo. Bet paskui atsirado noras pačiai vakuoti uogienes ir kompotus žiemai. Ir tada man pradėjo ta veikla patikti. Tupinėti aplink gėles, žoles ir net šiltnamį.
Turiu savo namą, prie namo yra daržas. Namą nusprendžiau pastatyti senelių kolektyviniame sode tada, kai man buvo per daug sudėtinga iš antro aukšto mamą nešioti laiptais. Šiame name neteko gyventi, nes labai greitai mama mirė, o aš išsikėliau gyventi į Turniškes. Bet aš ir dabar, kai turiu laiko, važiuoju savo gėlių sodinti ar pomidorų šiltnamyje auginti. Esu pametusi galvą dėl bijūnų. Turiu jų nemažai, bet gražiausi iš močiutės kaimo darželio.
Esu pametusi galvą dėl bijūnų. Turiu jų nemažai, bet gražiausi iš močiutės kaimo darželio.
Kai jie žydi, man yra pats nuostabiausias laikas. Nors mano darželyje žydi flioksai, rudbekijos, rožės, forzicijos, irisai, įvairiausi krūmeliai, bet labiausiai mėgstu seno sodo gėles. Šiltnamyje auga pomidorai, juos su malonumu prižiūriu, nors paskui galvoju, kam čia tą derlių išdovanoti.
Gaminu daugiau, kai į svečius atvažiuoja sesuo su vaikais, tuomet yra dėl ko pasistengti. Negaminu labai sudėtingų patiekalų, mėgstu gaminti tai, ką gamindavo mama.
– Koks Jūsų gyvenimo principas, kuriam niekada nenusižengtumėt?
– Niekada negalėčiau paimti kyšio, negalėčiau eiti į susitarimus, kurie man atrodytų, kad yra prieš moralę ir prieš viešą interesą. Man svarbiausia gyventi taip, kad pasižiūrėjusi į save veidrodyje, nepasakyčiau: ,,Žinai, Šimonyte, aš jau nebegaliu į tave žiūrėti“. Ir kol kas man kažkaip pavyksta, kad aš tokių dalykų nesu padariusi.
Aišku, padarau klaidų, kaip ir visi žmonės. Bet niekada piktai, niekada tyčia. Specialiai skaudinti žmonių, kad dėl manęs kentėtų, aš negaliu. Nors.. Putiną turbūt norėčiau ir net galėčiau pažeminti ir įskaudinti.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?
– Noriu palinkėti nesiskirstyti į „dvi Lietuvas“. Tai yra klišė, kurią patogu naudoti mūsų supriešinimui. Lietuva nėra vieno miesto valstybė. Prisiminkime kaip mūsų miesteliai, regionai atrodė nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų, ir kaip jie atrodo dabar. Net ir grįžtantys iš užsienio tautiečiai renkasi kurtis ir savo verslus steigti ne Vilniuje, Kaune, o mažesniuose miestuose. Visur šiandien yra galimybių.
Kiekvienam Lietuvos žmogui linkiu tikėjimo ir pasitikėjimo. Mums reikia išmokti vertinti tai, ką turime. Nes mes turim labai daug. Ir mes tą DAUG sukūrėme patys. Mes turime kiekvieną dieną norėti būti truputį geresniais žmonėmis. Ir tada tos laikinos didesnės ar mažesnės problemos bus išsprendžiamos.
Mums reikia išmokti vertinti tai, ką turime. Nes mes turim labai daug.
Kviečiu judėti į priekį, toliau kurti saugesnę ir klestinčią Lietuvą. Kuo norėsime, tuo ir būsime. Kviečiu tikėti, kad visi kartu Lietuvos labui galime padaryti labai daug!
Politinė reklama. Apmokėta iš kandidatės Ingridos Šimonytės PK sąskaitos. Užsakė: UAB „Open agency. Užsakymo Nr. IŠ240429
