Netikėjo, kad gali prasidėti karas
Kaip portalui 15min pasakoja Liudmila, prieš prasidedant karui, ji su šeima gyveno nuosavuose namuose Kyjive. Moteris vienoje didelėje maisto bazėje dirbo buhaltere, o jos vyras užsiėmė statybos inžinerija. Anot pašnekovės, jokios minties kur nors išvykti jie niekada nepuoselėjo.
Liudmila atvirauja – keli jos draugai, nutuokdami apie artėjantį plataus masto karą, iš anksto emigravo iš Ukrainos. Visgi ji pati tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kaip dabar – 21 amžiuje – jos šalis galėtų atsidurti po raketų lietumi.
„Kai prasidėjo karas, man buvo visiškas šokas. Galvojome – ar tikrai gali taip nutikti? Vasario 24 dienos rytą atsikėliau nuo sprogimo. Negalėjau suprasti, kas atsitiko. Vyras jau buvo išvažiavęs į objektą, paskambino man ir pasakė: „Liuda, prasidėjo karas“. Įsijungiau televizorių, o ten prezidentas V.Zelenskis pranešė, kad Rusija įsiveržė į mūsų šalį. Nežinojau, ką daryti“, – su skausmu prisimena ukrainietė.
Kitas dvi savaites Liudmila su šeima beveik visą laiką praleido savo namo rūsyje. Įsirengė ten guolius, skubiai įsigijo šildytuvą, prikaupė vandens. „Tik užkaukia sirena – ir bėgame į rūsį. Toks buvo mūsų gyvenimas“, – sako ji ir priduria, kad tuo metu dar ir pakuodavo maistą, vandenį bei kitus reikalingus daiktus ir siųsdavo kariams į frontą.
Galiausiai rusai priartėjo tiek, kad iki miesto tebuvo likę apie 10–15 kilometrų. Pravažiavęs pro visai šalia jų sunaikintas sodybas, Liudmilos vyras paragino šeimą kuo skubiau vykti į saugesnę zoną. Tokį sprendimą jie daugiausia priėmė dėl anūkų gerovės.
„Mano anūkui Markui buvo tik 3 metai. Jis labai verkė, sakė: „Viskas, aš nenoriu, bijau.“ Tai buvo siaubinga. Nusprendėme, kad reikia vaikams išsaugoti vaikystę, kad jie negirdėtų sprogimų“, – atvirauja pašnekovė.
Pasiėmusi pinigų, dokumentus ir vos kelis drabužius, Liudmila su jaunesne dukra ir jos dviem vaikais skubiai išvyko pas giminaičius į Vakarų Ukrainą. Supratę, kad geros ateities sau ten nesukurs, jie po savaitės pajudėjo toliau.
Iš pradžių šeima planavo pro Lenkiją keliauti į Vokietiją, kur gyveno Liudmilos draugė. Vis dėlto, nusprendę, kad Lietuvoje jiems rusiškai susikalbėti bus lengviau, jie mikroautobusu patraukė į mūsų šalį.
„Mano vyras norėjo išvažiuoti, bet negalėjo – jam buvo uždaryta siena. Su vyru išvažiuoti norėjo ir mano vyresnė dukra su anūke. Kai jam išvykti neleido, ji pasakė: „Jei išvažiuosime, tai tik visi trys kartu.“ Taip jie ir liko Kyjive“, – pasakoja moteris.
Lietuva jau tapo namais
Į Lietuvą Liudmila su dukra ir dviem anūkais atvyko 2022 m. kovo 19-ąją. Moteris džiaugiasi – nuo pat pirmųjų dienų čia juos šiltai priėmė viena šeima, gyvenanti šalia Vilniaus. Jie ne tik suteikė stogą virš galvos, bet ir aprūpino maistu, padėjo surasti visą reikiamą informaciją apie įsikūrimą Lietuvoje. Visgi ilgai naudotis žmonių gerumu Liudmila nenorėjo – greitai pati susirado darbą ir išsinuomojo butą.
„Jau balandžio mėnesį pradėjau dirbti vienoje greitojo maisto užkandinėje, o dukra ėmė mokytis mokykloje. Supratome: jei mes savimi nesirūpinsime, tai bus neteisinga. Mes suaugusios, mes galime pačios užsidirbti“, – aiškina Liudmila.
Ukrainietė neslepia džiaugsmo – su kolektyvu pirmajame darbe jai labai pasisekė, ten ji jautėsi kaip tikroje šeimoje. Visgi atlyginimo, kurį gaudavo, moteriai nepakako išsilaikyti. Tad ji šalia to dar įsidarbino aukle vienoje lietuvių šeimoje, o vėliau – ir kasininke „Jammi“ užkandinėje. Tačiau galiausiai visko pasidarė per daug – pašnekovė neturėjo kada ir pailsėti, tad pasiliko dirbti tik paskutinėje darbovietėje.
„Dukra pasakė, kad jau reikia pasirinkti vieną darbą, tausoti save, nes senstu. Iš tiesų, trejus metus dirbau be jokio poilsio. Kai nusprendžiau išeiti iš pirmojo darbo, tiesiog verkiau. Kolegos mane apkabino ir pasakė: „Liuda, kur tu eini, kaip mes be tavęs?“ Šiaip jie – svetimi žmonės, bet tokie malonūs...“ – graudinasi moteris.
Kaip pasakoja Liudmila, bedirbdama su klientais, ji jau visai neblogai pramoko lietuvių kalbą, supranta beveik viską. Lietuviškai gerai išmoko ir jos dukra bei anūkai. Būdami Lietuvoje, jie visi jaučiasi saugiai, didelių problemų nepatiria.
„Šią vasarą buvome nuvykę į Ukrainą. Kai sugrįžome, anūkas man pasakė, kad daugiau ten nenori būti. Jis sakė: „Aš myliu Ukrainą, bet ten blogai, ten karas.“ O Lietuvą jis mėgsta. Vilniuje jaučiamės kaip namie. Tikrai, Lietuva mums jau tapo namais. Turime čia lietuvių draugų, bendraujame su jais, jie kviečia mus į svečius. Tikrai labai gerai čia. Man labai patinka lietuviška gamta, ji panaši į Ukrainos“, – tikina Liudmila.
Anot pašnekovės, likti Lietuvoje ji ketina tol, kol anūkai įgis išsilavinimą ir susikurs sau stabilią ateitį. „Vaikai turi augti ramiai, mokytis, turėti normalų gyvenimą, o ne gyventi nuolatinėje įtampoje. Po pusmečio man sukaks 60 metų, ir, žinote, aš optimistiškai žiūriu į gyvenimą. Ukrainoje palikau viską, bet atvykau dėl vaikų ateities, kad jų gyvenimas būtų normalus“, – teigia moteris.
Nepaisant to, kad Lietuvoje gyvena ramiai, ukrainietė nuolat nerimauja dėl gimtinėje likusių šeimos narių: savo vyro, vyresniosios dukros su žentu bei anūkės.
„Mano vyras nuėjo dirbti su sunkvežimiu, kad tik nesėdėtų namie, nes jam stogas važiuoja. Jie visi jau pavargo, nori, kad viskas greičiau pasibaigtų. Juk nežinai, kur nuskris dronas, kur pataikys. Štai ir prieš mėnesį ar du netoli jų namų praskrido dronas, laimei, jį numušė. Nors Lietuvoje mes nurimome, per skambučius ašarų mums tikrai netrūksta“, – guodžiasi ukrainietė.
