Moto: Ieškoti ne kaltų, o sprendimo
– Minėjote, kad kone visa profesinė karjera susijusi su transporto sritimi. Kuo ji jus taip patraukė?
– Mano šeimai transporto sritis nėra svetima, nuo mažens mačiau šeimą dirbančią šioje srityje. tėvus dirbančius šiame versle. Profesinis kelias transporto srityje prasidėjo nuo universiteto, nes po to stojau dar kartą – šį kartą būtent į transporto inžineriją. Nors merginų tuomet kurse buvo nedaug – vos 3, kai vaikinų – net 32, mokslai man patiko. Pabaigusi bakalaurą įstojau ir į magistrą, tik kryptis buvo kiek kitokia – labiau orientuota į sausumos transportą.
Vėliau mokiausi ir doktorantūroje, stažavausi 4-iuose universitetuose. Beje, viename iš jų – Budapešte, prisimenu, įgijau labai daug žinių apie judumą. Mane įkvėpė, kiek daug aprėpia ši sritis ir kokį reikšmingą poveikį daro žmonių gyvenimo kokybei. Judumas taip įtraukė, įsigyveno mano kasdienybėje, kad nepaleidžia iki šiol.
Aš labai įsigyvenu į darbus, projektus ir idėjas.
Budapešte man buvo suteikta galimybė padirbti panašioje įmonėje kaip mūsų JUDU, bet grįžusi į Lietuvą ne iškart pasukau šia kryptimi. Dirbau įvairiose pareigose, aišku, viskas vis tiek sukosi šalia transporto, bet apie judumą vis pagalvodavau.
Taigi – dabar aš čia ir labai tuo džiaugiuosi. Dirbu šioje įmonė ketvirtus metus, o nuo rugsėjo esu jos vadove. Su komanda turime daug planų, esame užsidegę ir man smagu, kad galiu pritaikyti iki tol įgytą patirtį.
– Darbas šioje pozicijoje ir įmonėje intensyvūs, tikiu, kad būna ir varginantis. Kaip „išsiventiliuojate“ galvą?
– Labai daug sportuoju ir vaikštau. Leidžiu laiką su šeima ir vaikais, gyvename netoli miškelio ir man labai patinka tiesiog jame pasivaikščioti. Važinėju viešuoju transportu, taigi net einant iki stotelės kažkiek prasijudini, prasivalai galvą– mes ne tik kalbame apie judumą, patys irgi stengiamės taip gyventi (šypsosi).
– Kas yra sunkiausia jūsų darbe? Kas didžiausias iššūkis?
– Nebūtinai, kad sunkiausia, bet galbūt svarbiausia, nes be to gali būti labai didelių iššūkių – tai sukomplektuoti komandą, kuria gali visiškai pasitikėti. Aš labai įsigyvenu į darbus, projektus ir idėjas, kurias kuriame, esu palaikanti, įsitraukianti, tikrai noriu, kad mano žmonėms sektųsi. Puikiai suprantu, kad jei nesiseka, tai nesiseka mums visiems kartu.
Judumas yra apie įpročių keitimą ir tai dažnai reikalauja požiūrio keitimo. Nedaugeliui žmonių patinka pokyčiai. Vis dėlto džiugu matyti, kad keičiasi požiūris į judumą ir viešųjų paslaugų organizavimą – vis daugiau žmonių tikisi ne tik pigesnių, bet pirmiausia kokybiškesnių sprendimų. Tai rodo, kad bręstame kaip visuomenė ir kad einame teisinga kryptimi.
– Vieni moka sau atleisti klaidas, nelabai jų sureikšmina, kiti – labai skaudžiai išgyvena. Kokiai kategorijai jūs priklausote?
– Mano požiūris yra toks, kad klaida yra tuomet, jei tu darydamas pagal instrukciją padarai ne taip, kaip nurodyta. Kai konkrečios instrukcijos, kaip daryti nėra, ir kas nors nepavyksta, aš tai vadinu nesėkme. Juk darydami projektus, net ir labai kruopščiai įsivertinę rizikas, visada liekas tas 1 procentas, kuris gali turėti lemiamą įtaką projekto sėkmei ar nesėkmei.
Išgyvendama nesėkmes aš stengiuosi jas vertinti racionaliai – kokia iš tiesų yra jos žala, mūsų gyvenimas bendrai susideda iš daugybės sėkmių ir nesėkmių visose srityse. Stengiuosi nepamesti šalto proto. Kartais gal ir reikia išleisti emocijas kamputyje, išsiventiliuoti, bet visada stengiuosi save programuoti, kad viskas bus gerai.
– Kaip tas požiūris susiformavo? Ar nuo mažens buvote tokia atsparesnė?
– Sakyčiau, kad galbūt tai perdavė šeima. Kai augau mačiau savo tėvų vertybes, požiūrį – kai kažkas nesiseka, ne ieškoti kaltų, o žiūrėti, kaip išspręsti situaciją. Aišku, svarbu išsiaiškinti, kas nutiko ir kodėl, nekartoti, bet dirbant su žmonėmis svarbu suprasti ir tai, jog jų požiūris į nesėkmes gali skirtis. Vieni priima jautriau, kiti šalčiau, todėl reikia įsiklausyti, mokėti motyvuoti.
– Kokia jums yra jūsų darbo prasmė?
– Didžiausią prasmę man teikia galimybė kurti vertę miestui ir žmonėms, kurie jame gyvena. Kartu su kolegomis dirbame tam, kad idėjos virstų apčiuopiamais pokyčiais – tokiais, kuriuos galima tiesiog pamatyti vaikštant Vilniaus gatvėmis.
Labai svarbu yra lūkesčių suvokimas ir jų valdymas.
Labiausiai įkvepia stebėti, kaip miestas keičiasi, kaip žmonės naudojasi tuo, ką sukūrėme kartu su miestu. Tai motyvuoja mane ne tik kaip vadovę, bet ir kaip žmogų, kuris nori prisidėti prie gyvesnio, patogesnio miesto visiems. Kad ir kokį keliavimo būdą pasirinksi: pėsčiomis, dviračiu, viešuoju transportu ar automobiliu.
– Kas yra svarbiausi dalykai, bendraujant su žmonėmis?
– Mano galva, labai svarbu yra lūkesčių suvokimas ir jų valdymas bei komunikacija.
– Jei galėtumėte atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje 15-ai minučių ir nuveikti ką tik norite, kas tai būtų?
– Galbūt norėčiau atsidurti NASA laboratorijoje ir bent truputį pastebėti ten vykstančius procesus iš arti.
– Knyga, filmas ar muzika?
– Turbūt muzika. Atsipalaidavimui, renkuosi ją, mėgstu klausyti A. Vivaldžio „Metų laikų“.
– Jei turėtumėte galimybę bet kurį Lietuvos vadovą pakviesti puodeliui kavos. Kuris tai būtų?
– Jei galėčiau pakviesti bet kurį Lietuvos vadovą kavos puodeliui, tikriausiai tai būtų Tomas Okmanas iš „Tesonet“. Mane labai žavi jo kelias – nuo pirmųjų žingsnių karjeroje iki to, ką jis pasiekė šiandien.
