„Savo darbe kasdien matau žmones, kurie atsidūrė akistatoje su mirtimi, – pasakoja Santaros klinikų priėmimo skyriaus reanimacinėje palatoje dirbanti medikė Justina Glembocka. – Darbas ten nelengvas, daug įtampos ir streso, brangi kiekviena minutė.“
Būna dienų, kai į priėmimo reanimaciją vienu metu atvežami 4–5 pacientai. Kiekvieno jų atvejis yra skirtingas, tačiau norint išgelbėti žmogaus gyvybę, sprendimus reikia priimti labai greitai. Merginos nuomone, nors tai sunkus ir atsakingas darbas, būtent jis yra pats geriausias ir naudingiausias jos, kaip medikės, tobulėjimui. Reanimacijoje Justina pamato ir išmoksta to, ko nepamatys ir neišmoks niekur kitur.
Kelias į pagalbą kitiems
Justina gimė ir augo Valčiūnuose, vėliau mokėsi Juodšiliuose ir Vilniuje. „Padėti kitiems norėjau nuo pat mažens, — pasakoja mergina. – Ypač žmonėms su negalia.“ Pasak Justinos, dar jai būnant kokių 13-kos metų, jos draugei pasiūlė savanoriauti pas neįgaliuosius. Justina įsiprašė, kad kad kartu paimtų ir ją. Taip abi merginos tapo Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centro savanorėmis, o vasarą padėdavo neįgalaus jaunimo stovyklose Monciškėse.
„Padėdavau jaunuoliams, kurie gavo sunkią stuburo traumą ir liko visam gyvenimui prikaustyti prie vežimėlio, – pasakoja Justina. – Labai prisirišau prie tų jaunuolių su negalia, iki šiol turiu daugybę draugų iš jų.“
Justina mokyklos 11-oje klasėje taip pat savanoriavo vaikų namuose, padėjo broliui, kuris savanoriavo „Lesės“ gyvūnų prieglaudoje. 12-oje klasėje mergina kartu su savo klase pirmą kartą apsilankė Vilniaus Pal. kun Mykolo Sopočkos hospise Vilniuje. „Tada galvojau, kad tai bus tik vienkartinis pažintinis apsilankymas, – šypsosi Justina. – Tačiau išėjo taip, kad užsikabinau ten ilgam.“
Mokslai ir savanorystė
Dar vaikystėje Justinai gimė svajonė susieti savo gyvenimą su medicina, tapti gydytoja onkologe. Įstoti į medicinos fakultetą universitete merginai nepavyko, tačiau savo svajonę susieti savo gyvenimą su medicina ji išpildė – baigė mokslus Vilniaus kolegijoje.
Kartu Justina troško pratęsti ir savo savanorišką darbą, panaudoti savo žinias ten. „Kai patenki į tą savanorystės srautą, kuriame vieni kitiems padeda, palaipsniui pradedi būti priklausoma nuo tų gerų darbų darymo, tiesiog negali be to apsieiti, – pasakoja Justina. – Visi kiti užsiėmimai, palyginus su savanoryste, jau nebeatrodo prasmingi ir jiems tiesiog nesinori skirti savo laiko.“
Viena iš Justinos ilgiausių ir vertingiausių savanorysčių yra jos veikla hospise. „Hospise galima savanoriauti įvairiai – pasakoja Justina. – Galima atlikti įvairius buitinius darbus – padėti virtuvėje, valgykloje, tvarkyti ir valyti patalpas. Tai vadinama savanoryste pirmame hospiso aukšte.“
Savanorystė antrame hospiso aukšte jau yra tiesiogiai susijusi su pagalba hospiso pacientams. Šiai savanorystei savanoriai yra specialiai ruošiami ir apmokomi. „Iš pradžių su kitomis savanorėmis tiesiog bandžiau eiti pas ligonius ir jiems kuo nors padėti ar bent būti nors kažkuo naudinga, – prisimena Justina. – Porai vyresnio amžiaus pacienčių pasisiūliau paskaityti knygą ir jos mielai sutiko.“
Emilijos man duota Senojo Testamento knyga buvo parašyta senovine rusų kalba.
Pasak Justinos, ji gerai prisimena senutę Emiliją, kuri paprašė jai paskaityti Senąjį Testamentą rusų kalba. „Tas skaitymas buvo man pačiai įdomus, nes Emilijos man duota Senojo Testamento knyga buvo parašyta senovine rusų kalba, – prisimena Justina. – Raidės joje buvo kiek kitokios, kai kurių netgi nemokėjau teisingai perskaityti ir nežinojau, ką jos reiškia.“
Pasak merginos, senutė pati skaityti negalėjo, nes buvo pusiau akla, tačiau ką skaitė Justina, ji mielai klausėsi. „Aš mačiau, kaip Emilijai patikdavo klausytis, kaip skaitau, – prisimena Justina. – Ji visa tiesiog nušvisdavo, matėsi, kad mintys nuklysta į praeitus amžius ir epochas…“ Pasak Justinos, Senąjį Testamentą Emilija jau buvo skaičiusi daug kartų, tačiau merginai jį skaitant, senutė visą tą tekstą tarsi išgyvendavo ir suprasdavo iš naujo.
Kitai hospiso pacientei, Kristinai, patikdavo visai kitokio tipo literatūra. „Kristina norėjo klausytis romanų, – prisimena Justina. – Iš pradžių aš skaitydavau jos duotas knygas, o vėliau atsinešdavau knygas pati.“ Pasak merginos, Kristina irgi savo knygas žinojo kone atmintinai, tačiau ką skaitė Justina, jai labai patiko, moters veide visada šviesdavo šypsena.
Palaipsniui Kristina jau ne tik klausydavosi skaitymo, tačiau ir ėmė pasakoti jaunajai savanorei įvairias istorijas iš savo gyvenimo. „Man tos istorijos labai patikdavo, – atsimena Justina. – Jų klausydamasi, aš lyg pati su ja kartu keliaudavau per jos gyvenimą, jaunystę, gyvenimiškas patirtis… Man Kristinos pasakojimai buvo gera gyvenimo mokykla.“
Pasak Justinos, vien skaitymu jos savanorystė neapsiribodavo. „Atėjusi į hospisą, palaipsniui pradėjau bendrauti su visais hospiso pacientais, kurių buvo penkiolika, – prisimena Justina. – Savanorių tada buvo nedaug, todėl visi jie džiaugdavosi mano apsilankymu, bendraudavo labai draugiškai ir atvirai.“
Pasak Justinos, kartais ją stebindavo didelis hospiso pacientų atvirumas, nes ji jiems buvo visiškai svetimas žmogus, kurį jie pirmą kartą pamatė vos prieš keletą dienų.
„Manau, kad daugelis jų jausdavo, kad aš galiu būti paskutinis žmogus, kurį jie savo gyvenime mato, todėl ir pasakodavo man apie savo gyvenimą taip atvirai, – kalba mergina. – Jaučiau, kad jie labai vertina mano atėjimą ir norą jiems kažkuo padėti.“
Pasak Justinos, po knygų skaitymo pacientams ji labai susidraugavo ne tik su jais, bet ir su slaugytojomis, kurios jau leido jai ne tik skaityti knygas, bet ir pakeisti pacientams sauskelnes, arba paversti juos lovoje. „Palaipsniui pradėjau jaustis kaip hospiso šeimos narė, – pasakoja Justina. – Jaučiau, kad slaugytojos manimi pasitiki ir mano buvimas duoda naudos.“
Justina taip pat labai prisirišo prie hospiso pacientų. „Aš netgi pradėjau jausti malonumą, matydama, kaip jie manęs laukia, – prisimena Justina. – Suprantu, kad tai gal net kiek egoistiškas jausmas, tačiau jis tikrai nebuvo vienpusis. Tiek aš, tiek pacientai buvome reikalingi vienas kitam ir nevengdavome tai parodyti.“
Pagalba vaikų hospise
„Savo studijų metu atlikau pusės metų baigiamąją praktiką Vilniaus gimdymo namuose, – pasakoja Justina. – Todėl labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad hospise bus kuriamas vaikų skyrius.“ Kaip hospiso savanorė, ji jau turėjo praktiką, padėdama tėveliams namuose prižiūrėti sunkiai sergančius vaikus.
Pasak Justinos, palaipsniui jai atsirado gilesnis ryšys su hospisu. „Aš supratau, kad hospisas yra labai reikalingas mano sielai, – pasakoja Justina. – Jeigu aš noriu kažką pamiršti, važiuoju į hospisą, jeigu man yra kokios nors problemos – važiuoju į hospisą. Atsimenu, kartą atvažiavau į hospisą trečią valandą nakties tiesiog ten pabūti, atsigerti arbatos, pabendrauti su slaugytojomis, kurios irgi tapo draugėmis.“
Hospiso savanoriai
„Hospiso savanoriu gali tapti kiekvienas bet kokio amžiaus ir bet kokios specialybės žmogus, – pasakoja Justina. – Pažįstu įvairių savanorių – nuo valytojų iki teisininkų ir mokytojų.“
Pasak jos, savanoriauti ir padėti savo artimui yra žymiai prasmingiau, negu valandų valandomis žiūrėti serialus ar naršyti telefone po socialinius tinklus. Nesvarbu, ar tai būtų savanoriavimas kokioje nors organizacijoje ar tiesiog pagalba savo artimui ar kaimynui.
„Žinau savanorių, kurie yra buvusių hospiso pacientų vaikai ar draugai, – pasakoja Justina. – Kitus atvedė vidinis noras padėti. Tačiau visi jie pamilo savanorystę hospise ir be jos savo gyvenimo jau neįsivaizduoja.“
Pasak merginos, ji taip pat neįsivaizduoja savo gyvenimo be hospiso. „Kai įeini pro hospiso vartus – pamiršti visą likusį pasaulį, – pasakoja Justina. – Įėjusi ten, gyveni tik ten ir dabar su tais žmonėmis, kurie ten yra. Nors tai yra kenčiantys žmonės, aš jaučiuosi gerai, nes atėjau ten norėdama jiems padėti. Išeidama iš hospiso aš irgi jaučiuosi gerai, nes visa siela jaučiu, kad būdama ten aš atidaviau visą save, padėjau, kiek galėdama.“
Kai įeini pro hospiso vartus – pamiršti visą likusį pasaulį.
Norintiems padėti
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Norintiems paremti šią pagalbą, galima skirti 1,2 proc. GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Daugiau informacijos čia.
