– Trumpai pristatyk save. Esi lietuvis?
– Profesijos, titulai, ar kaip juos pavadintum, įpareigoja. Tik žmogaus gyvenimui pasibaigus galima įvardinti, kas jis buvo. Dabar esu niekas gerąja prasme ir galbūt nieku būsiu, kai mano gyvenimas pasibaigs. Tai aš tiesiog gyventojas, Marius Povilas Elijas Martynenko.
Esu tikras vilnietis, bet ne visiškas lietuvis. Tėvas yra žydas rusas su ukrainietiška pavarde, o mama – lietuvė, bet jos giminėje yra susimaišęs lietuvių, vokiečių ir lenkų kraujas.
– Gal keistai nuskambės, bet ar pats susigalvojai vardus, ar taip ir parašyta oficialiuose dokumentuose?
– Vardus išrinko tėvai. Oficialiuose dokumentuose būtų įrašyti trys vardai, bet neleidžia daugiau nei dviejų. Nors neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai, bet neleidžia. Reikės pasidomėti, gal pasikeitė įstatymas. Oficialiai neįteisintas tik Elijaus vardas, bet būtent juo prisistatau nepažįstamiems.
– Ką veikia tavo tėvai? Esi vienturtis vaikas šeimoje?
– Mama – kalbininkė, lituanistė, redaktorė ir vertėja. Verčia iš šešių kalbų (ir į jas). Man atrodo, kad kalbinis pradas atėjo būtent iš jos. Mama sako, kad visi esam „kalbažmogiai“, tai aš „kalbažmogis“ jos dėka. Šiuo metu gyvename kartu.
O tėtis – kalinys. Rado sugyventinę su kitu vyru lovoje, jį subadė, todėl jau devintus metus leidžia už grotų. Kažkada skaičiavau, kai gausiu aktoriaus diplomą (jei pabaigsiu studijas), tais pačiais metais tėtį paleis iš kalėjimo.
Turiu metais vyresnį brolį. Buvo kariuomenėje artileristu savanoriu, o dabar dirba su tarptautinėmis siuntomis, vis ieško gyvenimo kelio. Prisimenu, gulėdamas ligoninėje po gaisro, kai su fejerverkais sudeginau namus, brolis atvažiavo lankyti apsivilkęs karinę uniformą ir pasakė: „Žinai aš gal ir artileristas, bet tu savo sąskaitoje turi vienu sunaikintu objektu daugiau nei aš.“
Mes labai skirtingi. Jam pavydžiu tvirtumo, pastovumo, aiškaus ir stipraus dorybingo ir moralinio stuburo, tam tikro užtikrintumo, stoiškumo.
Profesijos, titulai, ar kaip juos pavadintum, įpareigoja. Tik žmogaus gyvenimui pasibaigus galima įvardinti, kas jis buvo.
Galvoju, kaip keista, tarp mūsų yra tik metų skirtumas, augome identiškoje aplinkoje ir esame lyg du skirtingi poliai. Gal ir žavus gyvenimo daugiaveidiškumas. Vaikystėje broliui išmušiau du dantis, jis man vieną, dažnai pykomės, bet dabar sutariame puikiai. Jaučiu, kad esame artimi.
– Nuo 2017 metų studijuoji Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kaip sekasi?
– Spontanišku sprendimu pasirinkau vaidybą. Stojimą sudarė trys turai, nuėjau visiškai nepasiruošęs. Reikėjo eilėraščio, dainos, prozos, pasakėčios, o atėjau tik su savo tekstais.
Pamenu, stojimo egzaminą. Sakau pirmą savo tekstą, Oskaras Koršunovas sustabdo ir sako: „Palauk, bet čia tavo tekstas.“ Atsakau: „Jo.“ Sako: „Sakyk, kokį nors kitą tekstą.“ Pradedu sakyt kitą, jis vėl sustabdo ir sako: „Bet čia irgi tavo tekstas.“ Atsakau „Jo.“ Klausia: „O turi, ką nors ne savo?“ Atsakau „Jo.“ Pasakiau išgalvotą autoriaus vardą ir pavardę ir vėl sakau savo tekstą.
Manau, O.Koršunovas suprato, bet gal tas ir patiko. Galbūt, padėjo atsipalaidavimas, nes žinojau, kad jei nepasiseks, galiu grįžti dirbti už baro ar atgal į vienuolyną. Mokykloje ir gimnazijoje patiko dramos būreliai. Atrodo, paprastas dalykas kurti kalba, judesiais, žodžiais ir veikimu scenoje, bet vyksta kažkoks stebuklas, kuris iki šiol neprapuolė. Scenoje tokia magija... Sakau magija, bet tai nėra kažkas ezoteriško.
Menas – mokslo menkai ištirta sritis. Patraukė mane tas nuolatinis pavidalo kitimas. Tas kelias yra savotiškai sakralus. Nuo pat mažens, nuo pagrindinės mokyklos vis galvoje sukosi mintis apie meną. Ir galiausiai aš čia.
– Ką žadi veikti baigęs studijas?
– Liko dar treji metai. Patiktų vaidint, nesvarbu, teatre ar kine. Žavi kolektyvinė vaidyba. Ir tas stebuklas, kuris įvyksta susirinkus grupei žmonių, ir tas momentas scenoje. Be aš nežinau, kaip viskas bus, daug kintamųjų gyvenime. Dabar mano tikslas – procesas. Galvoju, jei kažkas vyksta, ir orientuojiesi tik į rezultatą, į išeigą, o pats procesas yra nemalonus, kankinantis, tai ar verta eikvoti laiką ir pastangas?
– Pakalbėkime apie kūrybą. Kaip atsirado šiais metais išleista autorinė knyga „Be penkių pasaulio pradžia“?
– Rašyt tekstus pradėjau prieš šešerius metus, studijuodamas filosofiją, bet niekada neplanavau parašyt knygos. Tie 60 tekstų, esančių joje, prasidėjo su „slemu“. Jie buvo skirti scenai ir tik vienam vakarui. Ilgainiui, žmonės ėmė klausinėti, kur galima paskaityt tekstus. Nutariau pradėti rašyti tinklaraštį (ang. blog). Pradėjau bendraut su leidykla ir atsirado idėja knygai.
Iš pat pradžių galvojau „nesąmonė“, bet sudėjau nemažai tekstų į vieną krūvelę. Redagavom, lipdėm, stumdėm, ir tekstai tapo kūnu. Buvo labai keista. Laikiau knygą rankose ir galvojau: „Čia mano mintys, žodžiai, kurie tapo fiziniu pavidalu.“
– Knygoje sukurtos ar išgyventos istorijos?
– Visos istorijos tikros, išskyrus atvejus, kai akivaizdžiai juokaujama. Žmonėms atrodo keista ir per daug vienai biografijai, kai kalbama apie 13 patirtų komų, tėvą žmogžudį, namų sudeginimą ir daug kitų įvykių. Bet taip yra.
Iki tol vaikščiodavau į Rašytojų sąjungos renginius, kuriuose susidarė įspūdis, jog poetai eiles skaito už bausmę arba lyg nuolat jiems skaudėtų dantį.
Per tarptautinius konkursus, čempionatus supratau, kad kiekvienas nešiojasi savyje pasakotojo gyslelę. Ne visi pasirenka ją kultivuoti, puoselėti. Nesvarbu, kokia ta istorija, bet galima ją papasakoti gerai. Gali ji būti apie tai, kaip sekmadieniais karpaisi nagus, nes kitom dienom nėra laiko.
Paskutiniame „slemo“ renginyje buvo kūrinys apie pėdas. Taip taip, apie pėdas, bet kartu jis apie visus, kurie klausėsi to teksto, apie meilę, psichologiją. Manau, kad istorijos apie paprastą, kasdienį dalyką atveria kažką gilaus, kažką, kas kalba virš mūsų.
– Kaip nusprendei pradėti kurti eilėraščius?
– Sąmoningai kurti pradėjau paauglystėje, įsimylėjęs rašiau laiškus. Tuo metu kūryba – laiškas – buvo aiškaus formato, turėjo aiškų tikslą ir adresatą. Jei tuomet po ranka būčiau turėjęs, kokį instrumentą, galbūt dabar būčiau muzikantas. „Slemą“ atradau „Bix“ bare, klausiausi žmonių, kurie kūrė poeziją, rašė ir skaitė. Iki tol vaikščiodavau į Rašytojų sąjungos renginius, kuriuose susidarė įspūdis, jog poetai eiles skaito už bausmę arba lyg nuolat jiems skaudėtų dantį. Nesuprasdavau, poezija „kalba“ apie slėpinius, gyvenimo koncentratą, o pateikiama nekaip...
Antrąkart į „Bix“ barą atėjau nešinas apie savo katiną sukurtu tekstu. Sulaukiau palankaus įvertinimo.
– Kas tai yra „slemas“?
– Man atrodo, kad tokia forma kaip „slemas“ buvo dar Antikoje, kai poetai Agorų aikštėse užsilipdavo ant bačkų ir sakydavo tekstus, o vienintelis jų teisėjas buvo publika. Galvoju, net Kristijonas Donelaitis buvo „slemeris“. Iš sakyklos jis prabildavo būrams ir, man atrodo, „slemindavo“. Ir gerai „slemindavo“, naudodamas keiksmažodžius. Originaliuose K.Donelaičio tekstuose būdavo ir tokių, bet Liudvikas Rėza panaikino redaguodamas.
Būtent toks, koks dabar yra, „slemas“ atsirado Amerikoje. Kiekvienoje šalyje „slemas“ turi savitą veidą. Kai kur labiau primena „komikus“ – „stand up comedians“, kitur tai lyrinė poezija. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „slemas“ – platforma pasisakyti etninėm, socialinėm, seksualiniam ir politiniam mažumom.
Manau, tai viena iš moderniojo folkloro formų. Nes folkloras – liaudies kūryba, tartum nėra konkretaus autoriaus, bet per „slemą“ kiekvienas poetas yra lyg mažas liaudies atstovas. Tekstai lieka ir net išeina rinktinės, pavyzdžiui, knyga „Slemas Lietuvoje!“ – tam tikrų liaudies atstovų pasisakymai ant „slemo“ scenos.
Mano nuomone, „slemas“ – Antikos, džiazo, poezijos ir gatvės kultūros hidridas. „Slemindamas“ aplankiau Paryžių, Lisaboną, Edinburgą, Varšuvą, Berlyną, Estiją ir kitas šalis.
– Kokios pagrindinės taisyklės rašant „slemą“?
– Cenzūros nėra, bet yra bendražmogiški dalykai bei vienintelė taisyklė – reikia suvokti, kad bus klausoma, žodžius ištarti ir išgirsti, kaip jie skamba. Galima nepaisyti ir tų bendražmogiškų taisyklių ir žiūrėti, kas iš to išeis. Bet patirtis rodo, kai jų nepaisoma, rezultatas būna prastas.
Prisimenu vieną „slemo“ vakarą, kilo muštynės, nes žmogus sakė fašistinį tekstą. Kita patirtis – buvau „slemo“ vakaro vedėjas ir vienam agresyviai nusiteikusiam jaunuoliui aš tiesiog, išjungiau mikrofoną.
Tai visiškai atviras formatas ir, jei publikai nepatinka, ji nėra įpareigota klausyti iki galo. Žmonės gali pradėt šaukti, mėtyti daiktus. O nurodymai paprasti: originalus tekstas, skiriamos 3 minutės, negalima naudoti rekvizitų bei muzikos.
– 2015 metais tapai Europos „slemo“ prizininku, laimėjai bronzą. Prisimink, kaip vyko varžybos?
Galvoju, net Kristijonas Donelaitis buvo „slemeris“. Iš sakyklos jis prabildavo būrams ir, man atrodo, „slemindavo“. Ir gerai „slemindavo“, naudodamas keiksmažodžius.
– Tie, kurie laimi nacionalines atrankas šalyse, važiuoja į Europos čempionatą. Europos čempionate vertinimas tarsi turėtų būt publikos, bet atrenkama įvairi komisija. Joje septyni nariai: du – literatūros kritikai, o visi kiti – atsitiktinai žmonės.
Prisimenu, buvo valytoja, barmenas, kažkoks praeivis. Tam tikra prasme, ji veikia kaip parlamentas, tautos išrinkti atstovai atstovauja pačią tautą. Kai Europos čempionatas vyko Estijoje, laimėjau pirmą vietą, bet peržengiau laiko limitą ir atėmė taškų, todėl likau antras. Bet nieko tokio. Kai vyko Briuselyje – užėmiau trečią vietą.
– Koks lietuvių požiūris į „slemą“? Kurianti ar klausanti auditorija gausesnė?
– Manau, žanras auga ir populiarėja. Kaip žmonės į jį žiūri, priklauso, kas skaito. Patinka, kad Lietuvoje „slemas“ dar jaunas ir neturi įgijęs tendencijų, yra visko: ir lyrinės poezijos, ir sentimentalumo, ir poetų „komikų“, ir socialiai politiškai angažuotų kūrėjų. Būtų smagu, jei „slemas“ Lietuvoje ir toliau turėtų daug veidų.
Manau, kad visgi klausančioji auditorija didesnė. Pradžioje klausydavosi vos keli žmonės, bet dabar stebiuosi, kad barai, klubai, Kauno menininkų namai, „Peronas“, anksčiau tas pats „Kablys“, būna sausakimši. Gražu, kai ateina skirtingų kartų žmonės pasiklausyt ir/ar atlikt tekstų: moterys, vyrai, garbaus amžiaus atstovai, jaunikliai. Vienas iš mano autorinių „slemo“ vakarų vyko Nacionaliniame dramos teatre, be jokios reklamos, susirinko apie 400 žmonių. Nustebau ir, žinoma, džiaugiausi.
– Kas didžiausias tavo kūrybos gerbėjas/ gerbėja?
– Didžiausias gerbėjas? Kadangi manyje yra tų narcisistinių polinkių, tai turbūt esu aš pats. Tenka bendraut su „fanais“ (jei taip galima juos pavadinti), parašo, padėkoja. Išėjus knygai, sulaukiau daug „hate mail‘ų“ (liet. smerkiančių laiškų). Žmonės piktinosi, kad tyčiojuosi iš savo šalies, tyčiojuosi iš menininko vaidmens, griaunu šeimos vertybes, kvestionuoju moralę, rodau netinkamą pavyzdį... Susimasčiau, nes gavau ne vieną panašų laišką.
Kažkur sakoma, kad patirtis yra tai, ką įgyji, kai neįgyji to, ko norėjai.
Galvojau, gal aš neadekvačiai suvokiu situaciją, nes mano tikslas niekada nebuvo papiktinti, įžeisti, išniekinti, suniokoti ar panašiai. Bet vieną dieną sutikau nepažįstamą mergaitę poliklinikoje. Ji buvo papuolusi į avariją ir, jei neklystu, pusmetį negalėjo vaikščioti bei turėjo psichologinių traumų. O psichologė patarė perskaityti mano knygą. Susitikome, ir ta mergaitė man padėkojo, nes knyga jai padėjo.
Pagalvojau, nepaisant visų tų piktų žodžių, laiškų, vien dėl jos vienos buvo verta parašyti knygą. Nes jei jau vienam žmogui padėjau, aš padariau savo, man daugiau nieko nereikia.
– Kokiomis veiklomis dar užsiimi?
– Patinka žavėtis pasauliu. Kartais žavi net ir tamsūs, blogi dalykai. Mėgstu tai, ką dabar darau. Tikrai. O jei nemėgstu, galvoju, kad tai – gera nuolankumo mokykla ir patirtis. Kažkur sakoma, kad patirtis yra tai, ką įgyji, kai neįgyji to, ko norėjai.
Patinka akademijos ritmas, darbas be laisvų sekmadienių. Suprantu, kad sunku, bet prasminga. Šiaip žmonės skirsto: pomėgiai, laisvalaikis, darbas, mokslai, hobiai ir visą kita. Akademijoje visa sujungta į vientisą ir tampa tiesiog gyvenimu. Tas pilnumas, būties monolitiškumas man yra nuostabus.
Auginu dvi kates, na, kaip neauginu, jos pačios auga. Skaitau, fotografuoju, važinėju dviračiu. Kiek turiu laisvo laiko, užsiimu „slemu“. Man kažkaip to užtenka. Atrodo, kad stiklinė sklidina. Jei dar kažkas atsirastų, manau, kad prasidėtų išsekimai.
– Ką palinkėtum savęs ieškančiam jaunam žmogui?
– Visuomenėje dabar vyrauja vidutinybės kultas ir, man atrodo, daugeliu prasmių jis yra pražūtingas. Tikrai didelis neadekvatumas tarp socialiniuose tinkluose sukurto įvaizdžio ir tikrojo žmogaus. Nuolat lyginame save su kitais ir esame atidūs nuomonėms. Viskas gerai, jei stabdo asmeninė moralė, įsitikinimai, bet visiška nesąmonė, jei sulaiko kitų peršamos nuomonės.
Jaunam žmogui palinkėčiau to, ko ir sau linkiu, – mylėt žmones, bet nekreipti dėmesio, ką jie sako ir galvoja.
