Sekite 15min Google
Žodis „hospisas“ daugeliui kelia nemalonių asociacijų. Kai kuriems jis yra mirties ar pasidavimo likimui sinonimas, sako Misūrio valstijoje (JAV) dirbanti išplėstinės praktikos slaugytoja Courtney. Moteris, paprašiusi neskelbti jos pavardės, į savo darbą žvelgia visai kitaip.
„Hospisas – tai dovana žmogui“, – sako ji apie savo pacientus, kuriems paprastai būna diagnozuota nepagydoma liga ir prognozuojama, kad gyventi liko ne daugiau kaip šeši mėnesiai.
„Tai galimybė likti namuose, valgyti tai, ką nori, arba visai nevalgyti, jei nesinori. Tai komforto dovana“, – aiškina slaugytoja.
Courtney pirmą kartą su mirštančiais pacientais pradėjo dirbti būdama onkologijos skyriaus slaugytoja. Į jos priežiūrą patekdavo žmonės iš intensyviosios terapijos ar kitų ligoninės skyrių, kuriems gyventi buvo likę nedaug laiko. Jiems jau buvo taikoma tik komfortą užtikrinanti priežiūra – medicininė pagalba, kurios tikslas nebe pratęsti gyvenimą, o palengvinti skausmą ir kančią.
„Aš tiesiog pamilau šį darbą“, – prisimena Courtney.
Jai patiko ruošti palatas, pritemdyti šviesas ir kurti ramią, jaukią aplinką, kurioje pacientai ir jų šeimos galėtų atsisveikinti.
Trumpai padirbėjusi intensyviosios terapijos skyriuje, ji nusprendė visiškai atsidėti darbui hospise. Pasak Courtney, ši patirtis iš esmės pakeitė jos požiūrį tiek į profesinį, tiek į asmeninį gyvenimą.
