Sekite 15min Google
„Ačiū prokurorams. Gaila ir liūdna dėl nukentėjusiųjų. Dėl beveik neišgydomų sužeidimų. Šiandien pora nusikaltėlių Bažnyčioje mažiau. Bet neapleidžia negeras jausmas, kad tai dar ne viskas. Dalis tikinčiųjų dar ir šiandien neigia problemą kaip tokią... Tad reikia ir sisteminių pokyčių! Apmaudu, kad dar daug žmonių blogio akivaizdoje yra per daug „mandagūs“, linkę labiau šnabždėtis ar tylėti nei drąsiai apginti ir pranešti galintiesiems blogį užkardyti. Tokiai nesveikai kultūrai sakau – NE! Ir dalijuosi nuoroda, informuodamas jūsų sąžines, kad kelias į gijimą, nors ir siauras, jau yra. Jau galima labiau tikėtis teisingumo. Žinokim, atsiliepkim, kas turim informacijos ir padrąsinkime aukas!“, – rašo kapelionas.
Jis prisipažįsta niekaip nesusijęs su „Svarbiu reikalu“, bet šią pasauliečių iniciatyvą palaikantis ir pasitikintis.
Gabrielius Satkauskas siūlo priemonių sąrašą pagal kun. Hanso Zollnerio SJ pasiūlymus (jis yra vokiečių jėzuitas, teologas, psichologas ir licencijuotas psichoterapeutas. Bažnyčioje 2014–2023 m. jis ėjo reikšmingas pareigas: popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys steigėjas. Tai popiežiui patarianti institucija seksualinio išnaudojimo prevencijos ir nepilnamečių apsaugos klausimais).
-
Nulinė tolerancija. Įrodytas nepilnamečio seksualinio išnaudojimo atvejis turi reikšti, kad dvasininkas VISAM LAIKUI pašalinamas iš dvasininkų luomo. Zollneris yra raginęs tokį principą taikyti visuotinai, ne tik atskirose šalyse.
-
Aukos – pirmoje vietoje. Išklausyti nukentėjusiuosius, pripažinti jiems padarytą žalą, užtikrinti teisingumą ir pagalbą. Zollneris aukų ir išgyvenusiųjų klausimą laiko vienu iš esminių atsakingos bei patikimos Bažnyčios veikimo principų.
-
Aiški atsakomybė už dangstymą. Atsakyti turi ne tik pats smurtautojas, bet ir vadovai, kurie ignoruoja pranešimus, slepia nusikaltimus arba nevykdo nustatytų procedūrų. Zollneris ypač kritikuoja atotrūkį tarp Bažnyčios priimtų normų ir jų realaus įgyvendinimo.
-
Nepriklausoma kontrolė ir skaidrumas. Reikalingi mechanizmai, leidžiantys tikrinti, ar vyskupijos ir vienuolijos iš tiesų laikosi apsaugos taisyklių. Vien taisyklių paskelbimo nepakanka – būtina kontroliuoti jų vykdymą.
-
Bendradarbiavimas su civilinėmis institucijomis. Bažnyčia neturi užsidaryti savo vidinėje teisinėje sistemoje; Zollneris akcentuoja bendradarbiavimą su valstybės institucijomis ir kitomis organizacijomis.
-
Prevencija ir mokymas. Kunigai, seminaristai, vienuoliai, darbuotojai bei savanoriai turi būti sistemingai mokomi atpažinti riziką, tinkamai reaguoti į pranešimus ir kurti vaikams bei pažeidžiamiems žmonėms saugią aplinką.
-
Galios ir klerikalizmo problemos sprendimas. Reikia keisti kultūrą, kurioje autoritetas tampa nekvestionuojamas, institucijos reputacija ginama aukų sąskaita, o kritika suvokiama kaip grėsmė. Zollnerio požiūriu, seksualinis išnaudojimas susijęs ir su platesniu piktnaudžiavimo galia klausimu.
-
Ilgalaikė „saugumo kultūra“. Tikslas nėra vien nubausti jau nusikaltusius. Reikia sukurti tokią institucinę aplinką, kurioje būtų saugūs santykiai, ankstyvas rizikos atpažinimas, atskaitomybė ir galimybė saugiai pranešti apie pažeidimus. Zollneris pats pabrėžia, kad visiškai panaikinti seksualinį vaikų išnaudojimą visuomenėje neįmanoma, tačiau galima smarkiai sumažinti jo riziką.
