Sekite 15min Google
Greta jų vis dar pasitaiko išankstinių nuostatų, stereotipų ir diskriminacijos, o merginos gali būti vertinamos ne tik dėl klausos negalios, bet ir dėl savo lyties. Todėl gebėjimas aiškiai išsakyti savo poreikius, argumentuoti ir apginti savo poziciją tampa svarbia pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo dalimi.
Būtent šiuos įgūdžius klausos negalią turinčios merginos stiprino bendrijos PAGAVA suorganizuotuose mokymuose, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.
Drąsiau pasakyti savo nuomonę
Mokėjimas aiškiai išsakyti savo mintis praverčia ne tik kalbant prieš auditoriją. Gebėjimo susidėlioti argumentus, paaiškinti savo poziciją ir nepasimesti pokalbyje reikia ir daugelyje kasdienių situacijų – ypač tuomet, kai tenka kalbėti apie savo poreikius ar apginti savo interesus.
Būtent todėl „Lygybės ambasadorių“ iniciatyvos lyderystės ir viešojo kalbėjimo mokymuose merginoms su klausos negalia daug dėmesio skirta ne vien viešojo kalbėjimo technikai, bet ir tam, kaip aiškiai, argumentuotai bei nuosekliai perteikti tai, ką nori pasakyti. Mokymus vedusi viešojo kalbėjimo, vadovų komunikacijos ir įtaigos ekspertė Neringa Bliūdžiūtė sako, kad šių gebėjimų dažnai sistemingai nesimokome, nors vėliau jų prireikia įvairiose gyvenimo situacijose: „Tai įgūdžiai, kurių dažniausiai mokykloje negauname, o jų reikia visur. Geras ir įtaigus kalbėjimas prasideda mūsų galvoje, mūsų gebėjime „suganyti“ savo mintis.“
Pasak N. Bliūdžiūtės, svarbu ne tik tai, kaip žmogus kalba, bet ir kaip geba susidėlioti mintis dar prieš pradėdamas jas reikšti. Jos sukurta poveikio mąstymo disciplina skirta išvengti klaidų galvojimo etape, kurios vėliau gali lemti jausmą, kad nepavyko pasakyti to, ką norėjai.
Šių įgūdžių praktinę naudą pastebėjo ir pačios mokymų dalyvės. Laima pasakoja, kad jai labiausiai įsiminė iš pirmo žvilgsnio paprasti, tačiau praktiškai naudingi dalykai – stovėjimo ir kvėpavimo pratimai, padedantys geriau jaustis prieš kalbant viešai.
Ne mažiau svarbi mokymų dalis buvo gebėjimas nuosekliai dėstyti mintis. Laima sako būtent čia pajutusi, kiek daug gali pakeisti tinkama kalbėjimo struktūra: „Supratau, kokia svarbi yra struktūra, o ypač – kaip nesusimaišyti dėstant argumentus. Su struktūra kalbėti tampa daug aiškiau, o klausytojui lengviau suprasti, kokią žinutę noriu perduoti“, – dalijasi ji.
Marijai taip pat įsiminė ne tik kvėpavimo pratimai ir praktinės užduotys, bet ir mokymasis argumentuoti. Pasak jos, užsiėmimai padėjo geriau suprasti, ką savo kalbėjime dar galėtų tobulinti.
Tačiau svarbiausiu pokyčiu abi merginos įvardija išaugusį pasitikėjimą savimi. „Po šių mokymų tikrai jaučiuosi daug drąsiau. Man tapo lengviau aiškiai išsakyti savo nuomonę, ją pagrįsti ir apginti savo poziciją“, – sako Laima. Panašiai jaučiasi ir Marija: „Po šių mokymų jaučiuosi labiau pasitikinti savimi ir drąsiau galiu išsakyti savo nuomonę.“
Kai kasdienėje situacijoje reikia kalbėti už save
Mokymuose įgyti įgūdžiai svarbūs ne tik prieš auditoriją. Jų prireikia ir tada, kai reikia pasakyti, kad neišgirdai, paprašyti pakartoti informaciją ar paaiškinti, kokios pagalbos tau reikia.
Laima yra neprigirdinti. Jos klausos negalia lengva, tačiau sunkumų kyla triukšmingoje aplinkoje. „Mokykloje ar darbe man būna sunku girdėti triukšmingoje aplinkoje. Dažniausiai, jeigu kažko neišgirdau ar nesupratau, man padeda aplinkiniai“, – pasakoja mergina. Marija tarp dažniausių iššūkių taip pat įvardija komunikacijos ir informacijos trūkumą.
Lektorė sako per mokymus pamačiusi, kad girdintiesiems kartais tereikia nedidelės papildomos pastangos – skirti daugiau laiko, neskubėti, turėti lapelį užrašams ar išmokti keletą gestų. Tačiau kartu išryškėjo ir tai, kiek daug pastangų klausos negalią turinčiam žmogui gali tekti įdėti siekiant gauti informaciją ar paslaugas.
„Didelių kliuvinių nėra – mes, girdintieji, tikrai galime pabandyti suprasti, skirti laiko ir dėmesio. Ir tuo pat metu buvo labai jautru ir skaudu suprasti, kad klausos negalią turinčiam žmogui tiek durų yra užverta ir reikia nuolat kovoti dėl savo teisės gauti informaciją, gauti paslaugas, visavertiškai dalyvauti visuomenėje“, – sako ji.
Laima iš aplinkinių taip pat pirmiausia tikisi supratingumo: „Jeigu kažko neišgirdome ar nesupratome, norėtųsi, kad žmonės tiesiog pakartotų dar kartą ir neskubėtų. Manau, kad merginos ir moterys, turinčios klausos negalią, gali pasiekti viską, ko siekia.“
Tačiau ne visos kliūtys išsprendžiamos pakartojus neišgirstą sakinį. Sudėtingiau, kai tenka susidurti su išankstiniu požiūriu į žmogaus gebėjimus.
Kai tenka įveikti ne vieną stereotipą
Klausos negalią turinti mergina gali būti nuvertinama ir dėl klausos sutrikimo, ir dėl lyties. Taip atsiranda daugialypė diskriminacija – kai žmogaus patirtį vienu metu veikia keli skirtingi veiksniai.
„Kartais pasakoma: ai, ji neprigirdi, tai nesugebės. Bet kartu gali veikti ir stereotipas, kad ji mergaitė – gal bus lėtesnė, gal kažko nepadarys. O pačios merginos kartais nedrįsta pasakyti, kad jos gali, ar perklausti, jeigu kažko nesuprato“, – sako Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos pirmininkė Rima Sitavičienė.
Todėl, anot jos, svarbu nuo mažens mokyti vaiką kalbėti už save. Tėvai natūraliai nori padėti, tačiau jei visada atsako už vaiką, jam sunkiau išmokti pačiam paaiškinti savo poreikius.
Gebėjimas tai padaryti tampa ypač svarbus situacijose, kai reikia ne tik būti išgirstai, bet ir apginti savo teises. Yra temų, apie kurias klausos negalią turinčios merginos turi kalbėti ne tik tam, kad pasaulis pasikeistų, bet ir tam, kad jos gautų būtinas paslaugas.
Ne visada lengva atpažinti
Diskriminacija ne visada pasireiškia atviru įžeidimu ar tiesioginiu atsisakymu. Ji gali slypėti ir išankstinėje nuostatoje, kad žmogus dėl klausos negalios kažko nesugebės, sprendimuose, priimamuose už jį, ar neprieinamoje informacijoje.
Kurčioms ir neprigirdinčioms merginoms bei jaunoms moterims ši tema svarbi ir dėl daugialypio pažeidžiamumo. Klausos negalia ir lytis gali susikirsti ne tik diskriminacijos, bet ir smurto situacijose. Jei informacija apie teises, smurto formas ar pagalbos galimybes nėra prieinama, gali būti sunkiau atpažinti psichologinį, emocinį ar komunikacinį smurtą bei žinoti, kur kreiptis pagalbos.
Todėl gebėjimas kalbėti už save čia reiškia daugiau, nei viešojo kalbėjimo įgūdį – tai gebėjimas įvardyti savo poreikius, atpažinti, kai pažeidžiamos tavo teisės, ir prireikus paprašyti pagalbos.
Keistis turi ir aplinka
Vis dėlto atsakomybė negali tekti vien pačioms merginoms. Tai mokymų metu praktiškai pajuto ir lektorė Neringa. Dirbant su klausos negalią turinčiomis dalyvėmis teko keisti įprastą mokymų tempą, daryti ilgesnes pauzes, daugiau laiko skirti vertimui.
„Nors esi trenerė, informacijos ir dėmesio centras yra vertėja – į ją nuolatos žiūri ir akių kontaktą palaiko dalyvės, nes iš jos ateina visa informacija, ne iš trenerio“, – pasakoja ji.
Ši patirtis, pasak N. Bliūdžiūtės, dar kartą parodė, kad prieinamesniam bendravimui ne visada reikia sudėtingų sprendimų – dažnai pirmiausia reikia pastangos suprasti kitą žmogų. „Girdintieji turi tiesiog pasistengti, jie gali išmokti išgirsti negirdinčius“, – pastebi ji.
Būtent gebėjimą atpažinti diskriminaciją ir smurtą, žinoti savo teises bei drąsiau atstovauti savo interesams siekiama stiprinti ir Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos 2026 m. įgyvendinamame projekte „Laužant tylos barjerą. Lyčių lygybė ir saugumas šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendruomenėje“, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjunga.
Lyderystės ir viešojo kalbėjimo mokymai – viena iš priemonių šiems gebėjimams stiprinti. Nes mokėjimas kalbėti už save svarbus ne tik prieš auditoriją: jo gali prireikti mokykloje, darbe, gaunant paslaugas ar ieškant pagalbos. Tačiau tam, kad merginos galėtų drąsiai kalbėti, ne mažiau svarbu, kad aplinka būtų pasirengusi jas išgirsti.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
