Pokalbių metų atskleidžiamas individualus kiekvieno vertinimas – kaip buvimas miške, gamtoje veikia jų gyvenimo būdą ir savijautą. Skirtingos patirtys ir požiūriai padės atrasti ne tik įdomias asmenybes, bet ir dar geriau pažinti mūsų gyvąją aplinką.
Gamtininkas, operatorius, režisierius, vienas „Sengirės fondo“ įkūrėjų Mindaugas atskleidė sengirių vertę ir reikšmę Lietuvos miškų kontekste – kokie miškai laikomi sengirėmis ir kokie jų išskirtiniai bruožai. Taip pat, kaip gamtininkas vertina Lietuvos miškų politiką, galimybę išsaugoti miškus ateities kartoms.
Kiek laiko Mindaugas praleidžia miške? Pasirodo, kartais jame tenka pabuvoti ir savaitę, o kartais kelias savaites pasiglemžia darbas prie kompiuterio. „Tada žmona sako, kad jau man reikia važiuoti į mišką“, – dalinasi M.Survila.
Jis sako, kad būdamas miške supranti, kas yra tikra, o kas ne. Kai nėra sprendimo – atvažiuoja miškan, pavaikšto ir viskas pasidaro akivaizdu – susikoncentruoji į tai, kas yra svarbiausia.
Miškai Mindaugą įtraukė dar vaikystėje, kadangi jame jausdavosi daug geriau nei būdamas su draugais.
„Pasaulyje vertingiausi dalykai tie, kurių resursai labai riboti, lygiai tas pats yra su senaisiais miškais, kadangi senųjų miškų beveik nebėra. Kai buvau mažas, turėjau įspūdingą vietą ir kai pamačiau, kad ji iškirsta, man buvo labai liūdna. Filmą „Sengirė“ nusprendžiau kurti norėdamas į tai atkreipti dėmesį. Tada iškart pusę pinigų nusprendėm skirti miškams, o kitą – projektui. Tačiau žmogaus gyvenimas palyginti su mišku yra trumpas – ar saugos mišką vaikai, anūkai? Tada gimė idėja įkurti organizaciją, kad keičiantis kartoms miškai išliktų saugūs. Didžiulė problema, kad žmonės miškuose nori palaikyti tvarką, kaip ant stalo“, – sakė M.Survila.
Sengirės fondas veikia jau penkerius metus, per kuriuos buvo išpirkta 182 hektarai miško. Mindaugas dalinasi, jog netikėjo, kad tiek daug pavyks išpirkti.
„Norisi, kad žmonės suprastų, ką išperkame ir saugome. Todėl kviečiame juos į išvykas, kad pamatytų, pajaustų, suprastų, kas tai yra, kad sengirė – ypatinga. Visi galime prisidėti prie miškų išsaugojimo juos išpirkdami. Svarbu daryti mažus darbus, nes kiekvienas jų – indėlis. Jeigu tų pačių sengirių būtų pakankamai, tai Lietuvos Raudonąją knygą mes galėtume išmesti pro langą todėl, kad visos rūšys surastų savo namus ir turėtų kur gyventi“, – kalbėjo M.Survila.
Dar daugiau Mindaugo Survilos įžvalgų apie miškus žiūrėkite čia:
Medijų rėmimo fondas projektui „Pasivaikščiojimas miške“ 2024 metais skyrė 20500 eurų.
