Šias dirbtuves įgyvendina Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Molėtų viltis“, veikianti jau nuo 1996-ųjų. Ir nors pats projektas dar visai jaunas – gegužės 8-ąją švenčia antrąjį gimtadienį – jo dalyviai neslepia džiaugsmo: proveržis matosi didžiulis.
Ne spalvinti, o dirbti
Kaip portalui 15min pasakoja socialinių dirbtuvių „Šlamučiai vėjyje“ vadovė Vaida Bacenskaitė, prieš 2-ejus metus jie projektą ėmėsi įgyvendinti su aiškiu tikslu: pakeisti nusistovėjusį požiūrį į žmones su intelekto negalia.
„Nuo senų laikų žmonėms su negalia užimtumas būdavo organizuojamas tik per įvairius rankdarbius, piešimą, spalvinimą. O šio projekto siekis yra mokytis dirbti – tam, kad žmogus išmoktų laikytis rutinos, kad tam tikru metu reikia ateiti, tam tikru metu pietauti, tam tikru metu keliauti namo“, – aiškina socialinė darbuotoja.
Pasak jos, darbai čia yra labai konkretūs. Dirbtuvės bendradarbiauja su dviem Molėtuose įsikūrusiomis įmonėmis: gipsinių oro difuzorių gamintoju „Ventmann“ ir plastiko gaminių liejimu užsiimančia „Hoda“. Iš jų atkeliauja realūs užsakymai – surinkti rozetes, susukti varžtelius, sudėti detales.
„Toks, atrodo, sudėtingas dalykas, bet ši veikla žmonėms labai puikiai tinka, labai juos ramina. Kaip kokia meditacija“, – šypsosi V. Bacenskaitė. Ji priduria, jog per mėnesį čia atliekami išties įspūdingi kiekiai darbų. Štai, pavyzdžiui, vien rozečių projekto dalyviai surenka kone 13 tūkstančių.
Iš minėtų įmonių dirbtuvės sulaukia puikių atsiliepimų. Visgi, anot V.Bacenskaitės, didžiausias laimėjimas jai yra pokytis, kurį bėgant laikui įžvelgia žmonėse, dalyvaujančiuose projekto veikloje.
„Prieš 2-ejus metus ateidavo žmogus su lydinčiu asmeniu, ir lydintis asmuo visada šalia turėdavo likti, niekur neidavo. Nei lėkštutės nemokėjome išsiplauti, nei nieko. O dabar lydintis asmuo atveda ir išeina, atsipalaiduoja, vaikšto kur sau, apsiperka ir visiems labai smagu“, – tikina dirbtuvių vadovė.
Gauna ne tik darbą, bet ir šeimą
Kaip pastebi socialinė darbuotoja, bėgant laikui, pasikeitė ne tik žmonių su negalia įgūdžiai, bet ir pats požiūris į save. Dirbtuvėse vis dažniau nuskamba paprastas, bet daug pasakantis sakinys: „Kaip gerai, kad nereikia vien piešti, kad reikia eiti į darbą.“ Pašnekovės teigimu, žmonės nuoširdžiai džiaugiasi tuo, ką daro, tuo, kad jų gyvenimas įgavo gerokai daugiau spalvų.
„Štai, pavyzdžiui, Laimutis – tikras mūsų prezidentas. Per 2-ejus metus jis praleido tik vieną dieną – bet ir tai dėl to, jog turėjo kažkur išvažiuoti su reikalais“, – sako V.Bacenskaitė.
Anot jos, kiekvienas čia atranda savo vietą: vieni mieliau suka varžtelius, kiti – dėlioja detales. Kartais darbai pasirenkami pagal norą, kartais – pagal tai, ko tuo metu reikia. Ir nors dirbtuvėse dienos turi aiškią struktūrą, tarp viso to telpa ir kur kas daugiau.
„Kartu pietaujame, geriame kavą, švenčiame gimtadienius. Aišku, būna visko, kaip tikroje šeimoje. Ir pasidžiaugiame, ir paliūdime. Kartu leidžiame laiką ir po darbo: dalyviai patys sprendžia, kur eis – ar į piceriją, ar į koncertą“, – tikina socialinė darbuotoja.
Svarbi viso šio proceso dalis – artimųjų palaikymas. Ne vienas dalyvis į dirbtuves kasdien atvyksta iš tolimesnių vietovių, lydimas tėvų ar senelių. Štai, tarkime, Žydrūną mama kone kasdien iki Molėtų centro veža apie 20 km.
Kalbėdama apie „Šlamučių vėjyje“ ateitį, V.Bacenskaitė apgailestauja, jog ji nėra aiški. Šios socialinės dirbtuvės veikia pagal projektą, kuris baigsis maždaug po 14 mėnesių. Pašnekovė su savo komanda viliasi, kad finansavimą pavyks prasitęsti, paraiška jau parašyta.
„Būtų labai gaila, jei ši veikla nutrūktų. Tikrai matome jai poreikį“, – tikina vadovė. Kad ir kaip likimas bepasisuktų, moteris džiaugiasi, kad tokios iniciatyvos išties padeda nors ir pamažu, bet keisti visuomenės nuostatas apie tai, ką gali žmonės, turintys psichinę negalią.
„Viešojoje erdvėje, manau, požiūris į žmones su negalia tikrai keičiasi. Kaip sakau, žmogui kaip ir prie drabužio reikia priprasti, taip ir prie kito žmogaus. O kuo žmonės su negalia labiau matomi, tuo jie yra labiau priimami“, – šypsosi V.Bacenskaitė.
