Tokias dramatiškas akimirkas gyvena Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Andrejus Afanasjevas, kiekvieną kartą stodamas į kovą su laiku, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Taikomi minimaliai invazyvūs metodai
A.Afanasjevas specializuojasi kraujagyslių intervencijose – insultų, aneurizmų, aortos ir kitų kraujagyslių ligų gydyme. Pacientams jis taiko minimaliai invazyvius metodus beveik visų kūno organų patologijoms gydyti.
„Kai žmogus, vos per plauką išvengęs mirties, po kelių dienų gali grįžti į savo gyvenimą, supranti, kodėl pasirinkai būti gydytoju. Tokios akimirkos palieka gilesnį įspūdį nei bet kokie apdovanojimai“, – sako gydytojas.
Intervencinė radiologija – tai labai minimaliai invazyvi chirurgija, kai medikai, pasitelkdami rentgeno spindulius, atlieka minimalias invazyvias chirurgines operacijas. Jos taikomos nuo galvos iki kojų.
Kraujagyslinė intervencinė radiologija skirta kraujagyslių ligoms gydyti, tokioms kaip aneurizmoms, aterosklerozei, kraujavimams, kraujagyslinių navikų gydymui ir pan.
Taip pat radiologai gali pasiekti mažiausias kraujagysles, kurios yra galvoje, ar net kojos piršte, pėdoje ar sąnaryje. Invazyvi procedūra atliekama per mažą dūrį, bet ne per pjūvius.
Ne vaikystės svajonė, o atrastas kelias
Skirtingai nei daugelis kolegų, A.Afanasjevas nuo mažens nesvajojo apie baltą chalatą.
„Pirmą kartą supratau, kad noriu būti gydytoju tada, kai jau juo buvau. Įstojau į Kauno medicinos universitetą nelabai suvokdamas, kas manęs laukia. Tik studijų eigoje rezidentūroje, Vilniuje, atėjo suvokimas, kad ši profesija yra mano kelias“, – prisimena jis.
Studentiškos vasaros prabėgo Londone – plaunant indus ir tvarkant patalpas. „Supratau, kaip svarbu turėti kvalifikaciją ir galėti padėti žmonėms. Tai skatino mane siekti daugiau“, – sako gydytojas.
Atsitiktinumas, pakeitęs kryptį
Iš pradžių gydytojas svajojo apie kardiochirurgiją, bet vieno chirurgo patarimas pakreipė kelią į radiologiją.
Lemtingas sprendimas gimė netikėtai – po sporto, užsukęs su kolega į Vilniaus senamiesčio barą, atsirado mintis keisti kryptį link intervencinės radiologijos.
„Kartais gyvenimo kryptį pakeičia menka akimirka, bet ji tampa lemtinga“, – šypteli gydytojas ir priduria niekada nepasigailėjęs, kad tapo intervenciniu radiologu, mat ši sritis apima ypač daug galimybių ir gydymo metodų.
Vertybės, kurias atsineša į operacinę
Kantrybė ir žingeidumas – tai dvi savybės, kurias gydytojas laiko kertinėmis.
„Visų pirma, svarbiausia yra kantrybė. Su ja ateina kitoks požiūris į patirtį. Kantriai dirbdamas supranti, kad negali būti geru specialistu nuo pirmosios dienos. Turi kantriai laukti, kol tokiu tapsi, kai pasitikėsi savimi ir galėsi daryti tai užtikrintai tai, ką mėgsti ir gebi.
Smalsumas yra dar viena svarbi savybė. Aš daug laiko skyriau ir skiriu įvairiai medžiagai įsisavinti. Anksčiau nebuvo tiek medicininės informacijos kiek yra dabar. Prisimenu, kad jeigu rasdavau vienokius ar kitokius šaltinius, aš skaičiau, žiūrėjau, domėjausi.
Esu dalyvavęs daugybėje konferencijų visame pasaulyje, kad susidaryčiau platesnį vaizdą apie intervencinės radiologijos taikymo metodus. Stažavausi Anglijos, Vokietijos, Danijos ligoninėse. Dirbau neuromoksliniame institute vienoje didžiausių Škotijos ligoninių, kur gydžiau žmones su galvos aneurizmomis.“
Gyvybės, kurios palieka pėdsaką
Paprašius pasidalinti istorijomis, kurios palietė mediko širdį, jis sako, kad yra keli dalykai, kurie itin svarbūs: „Reikia atskirti du kontrastinius polius. Yra gerosios istorijos, kurios palieka šilumą atmintyje – išgelbėta gyvybė, žmogus tampa laimingas, tačiau yra ir tokių, kad nors atlikai viską, tačiau žmogus neišgyveno.
„Viena gerųjų istorijų įvyko Škotijoje, kai moteriai, kuri skrido lėktuvu, plyšo galvos aneurizma. Lėktuvas turėjo apsisukti, moteris buvo atgabenta į ligoninę. Aš kaip tik tą šeštadienį budėjau.
Viskas įvyko neįtikėtinai operatyviai ir greitai – mes ją išgydėme ir po kelių dienų ji išskrido į gimtinę, Paryžių, kur ir planavo.
Prisimenu ir liūdnų, net beviltiškų situacijų, kai bandėme pašalinti trombą iš galvos smegenų. Praleidome kelias valandas, išbandėme skirtingas priemones neskaičiuojant nei pinigų, nei laiko, tačiau to padaryti nepavyko.
Apima nusivylimo, beviltiškumo jausmas, kuomet išeini nuo prakaito šlapias iš operacinės, atsisėdi pildyti protokolus ir vėliau dar ilgai negali užmigti, nes supranti, kad nepavyko išgelbėti gyvybės.“
Pailsi su mėgstama veikla
Ar įmanoma pailsėti nuo intensyvaus darbo? Kokie būdai padeda ir ar būna, kad mediku tenka dirbti ir po darbo valandų? Pašnekovas atviras – gyvenime yra būtinas balansas, todėl A.Afanasjevas savo gyvenime randa laiko viskam:
„Šalia darbo visada atsiranda kasdieniniai darbai. Esu ir skyriaus vedėjas, todėl atsakomybių – labai daug. Emociškai prie darbo gali prisirišti tiek, kad vėliau pamiršti, kada pastarąjį kartą buvai pirtyje ar žaidei tenisą.
Stengiuosi įsivesti grafikus, kad neperžengčiau tam tikrų raudonųjų linijų, kad rasčiau laiko pasirūpinti savimi. Manau, kad jei nori pasiekti gerus rezultatus darbe, turi skirti laiko poilsiui, hobiams ir mėgstamai veiklai.“
Svajonė – daugiau galimybių pacientams Lietuvoje
Nors Lietuvoje intervencinė radiologija sparčiai vystosi, dar yra neišnaudotų galimybių. „Norėčiau, kad plėstųsi procedūrų sąrašas, kurios yra šiuolaikinės, pasiekiamos per kelerius metus, tačiau, pavyzdžiui, yra nekompensuojamos Valstybinių ligonių kasų.
Gaila, kad kai kurios procedūros, kurios gali pagerinti, pavyzdžiui, išvešėjusius artrito sąnarius, yra nekompensuojamos, nors žmogus, ją gavęs, galėtų gyventi ramiai ir laimingai.
Intervencinė radiologija tobulėja kiekvienais metais, todėl mano ir komandos tikslas – kad tokios procedūros skintųsi kelią Lietuvoje greičiau. Tokiu būdu mes išgelbėsime gerokai daugiau gyvybių nei dabar“, – su viltimi kalba gydytojas.
