Sekite 15min Google
Iki nelaimės gyvenimas buvo kupinas adrenalino
Sportas Artūrą lydėjo nuo vaikystės. Daugelį metų boksui skyręs kėdainietis priklausė Lietuvos jaunių rinktinei, 2013 m. tapo Lietuvos jaunių bokso čempionu, o 2014 ir 2016 metais iškovojo bronzos medalius Europos jaunių ir jaunimo bokso čempionatuose.
Tačiau vėliau nuo profesionalaus sporto Artūras nutolo. Pasak jo, atrasti save kitoje srityje nebuvo lengva. „Kai baigiau sportuoti, buvo labai sunku. Nežinojau, ką toliau noriu gyvenime veikti. Buvau įstojęs į Lietuvos sporto universitetą mokytis trenerio specialybės, bet prasidėjo koronaviruso pandemija ir išvažiavau į užsienį“, – pasakoja vyras.
Nyderlanduose jis gyveno ir dirbo su sportu nesusijusį darbą, nors ateityje planavo grįžti į Lietuvą. Artūras neslepia, kad visada mėgo aktyvų gyvenimą ir adrenaliną. Apie dešimt metų važinėjo krosiniu motociklu, domėjosi ekstremaliomis pramogomis.
Visą laiką turėjau keistą nuojautą.
Šių metų gegužę, artėjant 28-ajam gimtadieniui, vaikinas buvo suplanavęs kelionę į Lietuvą. Tačiau paskutinę minutę planus pakeitė – nusprendė aplankyti Šveicarijoje gyvenantį draugą. Ten ketino praleisti tris dienas, pakeliauti po kalnus, o viena planuotų pramogų buvo šuolis su guma iš maždaug 180 metrų aukščio.
„Kai dabar pagalvoju apie tą kelionę, prisimenu, kad visą laiką turėjau keistą nuojautą. Nors viską buvau suplanavęs, kažkodėl netikėjau, kad ten nuvažiuosiu. Buvo daug tokių ženklų“, – prisimena jis.
Nesklandumai prasidėjo dar Nyderlanduose. Dėl uždaryto tilto nekursavo traukinys, kuriuo vaikinas turėjo pasiekti kitą stotį. Galiausiai į pagalbą atskubėjo tėtis ir automobiliu nuvežė maždaug 30 kilometrų. Artūras prisimena, kad tėtis taip pat nerimavo dėl kelionės. Vėliau net prisipažino, jog išlydint sūnų jam drebėjo rankos.
Galvojo, kad sapnuoja
Deja, Artūro kelionė nutrūko Vokietijoje, Kelno geležinkelio stotyje. Traukinys, kuriuo vyko, prieš tai buvo ilgam sustojęs. Vėliau, pasiekus kitą stotį, buvo nurodyta, jog sąstatas stovės dar kelias minutes, todėl Artūras nusprendė išlipti prie kiosko. Bet traukinys pajudėjo anksčiau, nei jis tikėjosi. Pamatęs, kad jo vagono durys dar atviros, vyras puolė vytis sąstatą.
„Pradėjau bėgti, bandžiau užšokti ant laiptelio. Viskas vyko per kelias sekundes, o paskui jau atsibudau ant bėgių. Galva buvo visai prie pat bėgio. Galvojau, kad sapnuoju, net bandžiau akis užmerkti. Bet tada supratau – čia tikrovė“, – prisimena jis.
Nelaimės metu traukinys sunkiai sužalojo Artūro koją. Nepaisant patirtų traumų, vaikinas dar kurį laiką neprarado sąmonės: „Skausmas buvo dešimt iš dešimties. Mačiau labai daug kraujo ir supratau, kad viskas – tuoj mirsiu. Tada kažkaip atėjo mintis, kad reikia diržo. Kai atbėgo žmogus, pradėjau šaukti: „Duok diržą, duok diržą!“
Atrodė, mane visą suplėšys pusiau...toks stiprus skausmas buvo.
Diržu jis mėgino suveržti sužalotą koją ir sustabdyti kraujavimą. Po kelių minučių prie jo susirinko daugiau žmonių. Artūras prisimena, kaip šie, suėmę už rankos ir sveikosios kojos, iškėlė jį ant platformos.
„Atrodė, kad mane visą suplėšys pusiau…toks stiprus skausmas buvo. Visą laiką tiesiog šaukiau. Tada dar pagalvojau apie savo močiutę, artimuosius. Ką jie pagalvos, kai pamatys mane tokį?“ – prisimena vaikinas.
Artūras pasakoja, kad vienas iš šalia buvusių žmonių jį nuolat kalbino, klausinėjo, kol atvyko greitoji pagalba: „Atsimenu, kad man staiga pasidarė kažkaip labai lengva, gera. Žmonės aplink vaikščiojo, kažką darė, o man toks lengvumas užėjo. Kai atvažiavo greitoji ir uždėjo kaukę, pasijutau dar geriau. Paskui jau atsibudau ligoninėje“.
Net nesuprato, kad nebeturi kojos
Vokietijos medikams jauno vyro kojos, deja, išsaugoti nepavyko. Tačiau gydymas tuo nesibaigė – vėliau prasidėjo sunki infekcija, dėl kurios prireikė papildomų operacijų. Pasak Artūro, iš viso jam teko patirti tris kojos operacijas. Siekiant suvaldyti infekciją, koją reikėjo amputuoti papildomai.
Pirmosiomis dienomis ligoninėje Artūras ne iki galo suvokė savo būklę. Dėl stiprių vaistų poveikio ir patirto sukrėtimo viskas atrodė tarsi netikra: „Gal mėnesį laiko buvo labai sunku viską suprasti. Dabar kai prisimenu, atrodo, kad tada nieko nesuvokiau. Turbūt nuo įvairių nuskausminamųjų, morfijaus, viskas buvo kaip sapne“.
Vaikinas prisimena pirmąjį rytą po operacijos. Pro langą švietė saulė, aplink vaikščiojo slaugytojos, o jis jautė didžiulį troškulį ir vis prašė obuolių sulčių. Artūras pasakoja, kad kurį laiką net nepastebėjo, jog neteko kojos – ši buvo uždengta antklode, o pats jis dar sunkiai orientavosi aplinkoje.
Tik vėliau pamažu ėmė suprasti, kokios sunkios nelaimės pasekmės. Antrąją dieną jį aplankė kineziterapeutas ir paaiškino, kad ateityje su protezu jis vėl galės vaikščioti, galbūt net bėgioti. Šie žodžiai Artūrui suteikė daug vilties.
Rankos liko, vieną koją turiu, kitai bus protezas. Vadinasi, galėsiu toliau gyventi ir judėti.
„Kai pasakė, kad galėsiu vaikščioti, pagalvojau – tai viskas gerai. Rankos liko, vieną koją turiu, kitai bus protezas. Vadinasi, galėsiu toliau gyventi, judėti. Tada man kažkaip palengvėjo“, – optimizmo nestokoja pašnekovas.
Dar vienas išbandymas Artūro laukė bandant susisiekti su šeima. Nelaimės metu jo telefonas iškrito ant geležinkelio bėgių. Vėliau jį surado ir grąžino policija, tačiau pirmosiomis dienomis ligoninėje vaikinas turėjo naudotis paprastu mygtukiniu telefonu.
Artūras pasakoja, kad niekaip negalėjo prisiminti mamos telefono numerio, kol pagaliau po daugelio bandymų pavyko: „Bet kai paskambinau, mama iš vokiško numerio neatsiliepė, nes turbūt galvojo, kad sukčiai. Kai galiausiai susisiekėme, pasakiau tik tiek, kad šiek tiek susižalojau ir esu ligoninėje, kitaip mama būtų gavusi šoką. Ir pats tuo metu dar nelabai supratau, kas man nutiko“.
Ambicinga svajonė
Praėjus penkiems mėnesiams po nelaimės Artūras dar negali vaikščioti su protezu. Žaizda vis dar gyja, todėl protezavimo kol kas teks palaukti. Šiuo metu jaunas vyras namuose juda neįgaliojo vežimėliu ir savarankiškai tvarkosi buityje.
Tačiau ilgus metus aktyviai sportavęs vaikinas neketino laukti, kol galės atsistoti ant abiejų kojų. Po operacijų reikėjo laiko atgauti jėgas, prarastą svorį, sustiprėti. Maždaug po dviejų mėnesių jis jau pradėjo treniruotis.
„Kai pradėjau geriau jaustis, daugiau valgyti, svoris po truputį atsistatė. Tada vėl pradėjau sportuoti. Aišku, sunkus tas atsistatymas, tikrai nėra taip, kad viskas iš karto pavyksta“, – neslepia Artūras.
Nors fizinės galimybės dabar kitokios nei iki nelaimės, sportas ir toliau išlieka svarbia jo gyvenimo dalimi.
O ateičiai kėdainietis kelia sau ambicingą tikslą – dalyvauti paralimpinėse žaidynėse. Tiesa, kokią sporto šaką pasirinks, kol kas nėra apsisprendęs. Artimiausias jam išlieka boksas, tačiau ši sporto šaka į paralimpinių žaidynių programą neįtraukta.
Šiuolaikiniai protezai suteikia galimybę ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti, aktyviai sportuoti.
Kad galėtų siekti sportinių tikslų Artūrui reikalingas tinkamas kojos protezas. Pasak jo, šiuolaikiniai protezai suteikia galimybę ne tik vaikščioti, bet ir bėgioti, aktyviai sportuoti. Tačiau jie nemažai kainuoja, o ilgainiui tenka keisti ir atskiras jų dalis.
Artūras pabrėžia, kad Valstybinė ligonių kasa (VLK) kompensuoja nemažą dalį protezavimo išlaidų, vis dėlto siekiant aktyviai sportuoti gali prireikti papildomų lėšų. Todėl vaikinas įkūrė paramos fondą „Artūro kelias atgal“.
„Tikrai jaučiu labai didelį palaikymą, ypač iš pažįstamų žmonių ir savo aplinkos Kėdainiuose. Jeigu nebūčiau sportininkas ir neturėčiau tikslo dalyvauti paralimpinėse žaidynėse, gal man to sportinio protezo taip ir nereikėtų. Bet aš noriu sportuoti“, – paaiškina Artūras.
Praėjus penkiems mėnesiams po nelaimės, Artūras į tai, ką teko išgyventi, žvelgia jau kitaip.
„Pirmą mėnesį dar galvojau – kodėl man, kodėl taip atsitiko? Bet dabar jau nebegalvoju. Kažkaip priimu tai kaip gyvenimo pamoką. Gal reikėjo mane sustabdyti, gal kažkur ne taip ėjau. Nežinau, bet ši nelaimė mane tikrai sustabdė, – svarsto pašnekovas. – Svarbiausia, kad dabar galiu su jumis kalbėtis. O ta koja.. ką dabar padarysi? Šiek tiek nepatogumų, bet juk esu gyvas“.
Norintys prisidėti prie Artūro svajonės sugrįžti į sportą gali jį paremti, aukodami jo įkurtam paramos fondui „Artūro kelias atgal“. Surinktos lėšos bus skirtos kojos protezui įsigyti.
Paramos gavėjas: Paramos fondas „Artūro kelias atgal“
Juridinio asmens kodas: 308159826
Banko sąskaita (IBAN): LT737300010206489820
Mokėjimo paskirtis: Parama Artūrui Zinkovskij
