Sekite 15min Google
Šiandien F57 klasėje besivaržantis rutulio stūmikas savo sportinį kelią sieja su daugybe laiku sutiktų žmonių. Teta papasakojo apie paralimpinį sportą, treneriai padėjo atrasti skirtingas sporto šakas, Jonas Spudis pakvietė išbandyti lengvąją atletiką, Danas Sodaitis padėjo rasti trenerį Šarūną Banevičių. Vis dėlto viena svarbiausių bendrystės pamokų prasidėjo gerokai anksčiau – šeimoje, kurioje rūpestis nereiškė draudimo ko nors daryti.
Ramūno Rojaus istorija – vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekto „Kartu vienas dėl kito“ dalis.
Šioje istorijoje sportininkas ir jo mama Daiva pasakoja, kodėl kartais didžiausia pagalba yra suteikta laisvė, kaip vienas kvietimas gali pakeisti sportininko kelią ir kodėl profesionaliame sporte šalia reikia žmonių, gebančių padrąsinti, parodyti kryptį ir reikiamu metu pristabdyti.
Šeimoje negalia netapo priežastimi sakyti ne
Ramūnas užaugo kaime, kur vaikystės kasdienybėje netrūko judėjimo ir ūkio darbų. Tėvas mėgėjiškai žaidė krepšinį ir mažą sūnų vesdavosi kartu į sporto salę. Ramūnas pabrėžia, kad tada dar nesitreniravo – stebėjo suaugusiuosius, žaidė ir natūraliai susidomėjo aktyviu laisvalaikiu.
„Labai džiaugiuosi, kad tėvai mane augino kaip įprastą vaiką. Duodavo ir darbų, gyvenome kaime, tad esu padėjęs nemažai ir ūkyje. Manau, kad tai mane užgrūdino ir paruošė tam, kas laukė vėliau“, – sako Ramūnas.
Toks požiūris neapleido ir mokykloje. Nors jis turėjo gydytojo atleidimą nuo kūno kultūros pamokų, pats norėjo jose dalyvauti. Kūno kultūros mokytojas tam neprieštaravo: Ramūnas žaidė futbolą, krepšinį, stalo tenisą, dalyvavo sporto varžybose. Paauglystėje, kai futbolo aikštėje tapo sunkiau suspėti su bendraamžiais, atsirasdavo kita rolė komandoje – pavyzdžiui, vartininko.
Sulūžęs protezas taip pat netapdavo priežastimi pasitraukti: jį sutaisius, bendraklasiai laukdavo Ramūno sugrįžtant. Pasak Ramūno mamos Daivos, protezų yra tekę ir taisyti patiems, ir dėl jų važiuoti į Kauną, tačiau šeima dažniau galvojo, kaip padėti Ramūnui dalyvauti įvairiose veiklose, nei kaip jį nuo ko nors apsaugoti.
Pasitikėjimas suteikia laisvės tobulėti
Vienas ryškiausių tokio pasitikėjimo pavyzdžių buvo muzikos mokykla. Dar mokydamasis kaimo mokykloje Ramūnas pareiškė norintis važinėti į Plungę ir mokytis groti saksofonu. Tėvams iš pradžių kilo abejonių, nes reikėjo važinėti autobusu, daug eiti pėsčiomis, derintis prie žiemos sąlygų, tačiau sūnaus ryžtas nugalėjo.
„Manau, daug tėvų būtų pasakę: kur tu važiuosi, saugok koją. Mano tėvai pasitikėjo – arba aš juos labai įtikinau. Jie mane išleido. Važiuodavau po pamokų autobusu į Plungę, paskui per miestą eidavau iki mokyklos. Išmokau naujų dalykų ir įgijau labai daug valios“, – prisimena Ramūnas.
Daiva sako, kad šiandien šį sprendimą vertina kaip vieną geriausių – jos manymu, mokymasis muzikos mokykloje prisidėjo prie Ramūno užsispyrimo ir savarankiškumo.
„Ramūnas muzikos mokyklą lankė šešerius metus. Kai perėjo į gimnaziją, tekdavo derintis prie jo pamokų – paimdavau iš gimnazijos, nuveždavau į muzikos mokyklą, po darbo laukdavau, kol baigsis užsiėmimai. Stengėmės jam padėti ten, kur reikėjo. Vėliau, kai paauglystėje draugai pradėjo važinėti dviračiais, matėme, kad jam sunku kartu su jais suspėti. Todėl, kai jam buvo trylika, nupirkome motorolerį – norėjome, kad jis galėtų važiuoti kartu su draugais ir toliau bendrauti“, – pasakoja Ramūno mama.
Fiziniai iššūkiai ryžto nesumažino
Šeimos suteikta laisvė nereiškė, kad Ramūno kasdienybėje nebuvo fizinių sunkumų. Aktyviai sportuojant didžiausia problema ilgą laiką buvo pats kojos protezas. Ypač studentavimo metais tuometiniai protezai buvo grubesni, todėl intensyviai judant smarkiai trindavo koją ir kirkšnį. Kartais oda būdavo nutrinama net iki kraujo.
„Būdavo, kad protezas nutrindavo iki kraujo, pojūtis buvo tarsi pjovimo. Tepdavau žaizdas kremais, kartais pasikišdavau kempines, kad būtų minkščiau ir protezas taip stipriai nesitrintų. Visokių gudrybių prisigalvodavome, kad tik galėčiau toliau judėti“, – prisimena Ramūnas.
Pasak jo, net ir tokie epizodai nekėlė minčių atsisakyti sporto. Jei skausmas būdavo stiprus, kartais tekdavo praleisti treniruotę, tačiau tai buvo laikina pertrauka. Šiandien situacija jau kitokia – šiuolaikiniai protezai geriau pritaikyti, naudojami įvairūs paminkštinimai, todėl stiprių nutrynimų ir žaizdų beveik nebeliko.
Laiku sutikti žmonės atvedė į profesionalų sportą
Profesionalus sportas Ramūno gyvenime atsirado studijų metais. Iki tol jis daug sportavo savarankiškai, domėjosi fiziniu pasirengimu, o apie negalią turinčių žmonių sportą pirmą kartą daugiau sužinojo iš tetos, pačios dirbusios trenere. Ji paskatino Ramūną ieškoti galimybių sportuoti rimčiau ir padėjo surasti, kur galima kreiptis.
Vėliau svarbiu žmogumi tapo paralimpietis Jonas Spudis, paskatinęs Ramūną išbandyti lengvąją atletiką. Pirmasis bandymas parodė, kad net specialiai nesitreniravęs šiai rungčiai jis jau gali siekti aukšto lygio rezultatų.
„Dėl to, kad Jonas Spudis mane pakvietė į lengvąją atletiką, jam esu labai dėkingas. Be to, būčiau daug kur nepabuvojęs, daug jausmų nepatyręs ir nebūčiau supratęs, ką iš tikrųjų reiškia profesionalus sportas“, – sako Ramūnas.
Dar vienu svarbiu žmogumi jo kelyje tapo paraatletas Danas Sodaitis, padėjęs susisiekti su rutulio stūmimo treneriu Šarūnu Banevičiumi. Tuo metu Ramūnas jau suprato, kad, siekiant aukštesnių rezultatų, vien savarankiškai sukauptų žinių nebepakanka. Profesionaliam sportui reikėjo žmogaus, kuris iš šalies pastebėtų klaidas, struktūruotų treniruotes ir padėtų kryptingai ruoštis varžyboms.
Palaikymas kartais reiškia ir gebėjimą pristabdyti
Pradėjęs rimčiau treniruotis lengvojoje atletikoje, Ramūnas norėjo kuo greičiau parodyti savo galimybes. Imdavo didesnius svorius, norėdavo atlikti daugiau pakartojimų, treniruotis sunkiau. Pasak sportininko, pirmus pusantrų metų treneriui Š. Banevičiui teko jį dažnai stabdyti ir aiškinti, kad pažangą lemia ne maksimalus krūvis kiekvieną dieną, o nuoseklus planas.
„Pradžioje norėjosi parodyti: va, aš tą galiu, tą galiu. Treneriui reikėjo suprasti, ką aš galiu, o man – išmokti juo pasitikėti. Jis labai struktūrizuotai dėliodavo planus ir mane prižiūrėdavo, nes aš vis norėdavau daryti daugiau. Dabar jau suprantu, kad turiu daryti būtent tai, ką treneris sako, ir papildomai nieko nereikia“, – sako Ramūnas.
Toks santykis pakeitė ir jo supratimą apie palaikymą. Žmogus šalia nėra vien tas, kuris pagiria ar paskatina dar labiau stengtis. Kartais vertingiausia pagalba tampa gebėjimas laiku pasakyti, kad šiandien jau pakanka.
Bendrystė – suteikti žmogui erdvės eiti savo keliu
Kalbėdamas apie savo pasiekimus, Ramūnas pabrėžia, kad aplinkinių pagalba niekada nepakeičia paties sportininko darbo. Profesionalų sportą jis derina su kasdieniais įsipareigojimais, todėl rezultatą kuria treniruotės, disciplina ir gebėjimas išlaikyti kryptį. Tačiau kartu svarbu žinoti, kad esi apsuptas žmonių, kurie mato tavo galimybes ir tiki pasirinktu keliu.
„Turi būti užnugaris, bet labai daug darbo turi įdėti ir pats. Džiaugiuosi, kad mane supa geri žmonės, turintys didelę viziją, kad jie manyje mato potencialą ir investuoja savo laiką“, – sako Ramūnas.
Daivos teigimu, suaugusiam sūnui nebereikia, kad tėvai spręstų už jį. Šiandien jų vaidmuo paprastesnis – netrukdyti jo tikslams, pasidžiaugti pasiekimais, pasakyti, kad didžiuojasi, ir išsaugoti namus kaip vietą, kur jis visada laukiamas.
Vaistinių tinklo „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama socialinės atsakomybės iniciatyva „Kartu vienas dėl kito“ tęsiasi nuo 2022-ųjų metų. Ja siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia.
