Domėtis rūšiavimu Paulius pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai dėl darbo teko gilintis į šią temą. Nemažą įtaką padarė ir žmona: „Pamenu, gal apie 2010 metus dirbau vienoje televizijos viktorinoje, kurioje būdavo temų apie rūšiavimą, todėl teko nemažai į tai gilintis. Tuo metu susipažinau ir su dabartine žmona, kuriai taip pat labai svarbūs šie dalykai. Tuomet jau puikiai žinojome, kur kokios atliekos turi keliauti.“
Kai kurias atliekas vis dar metame ne ten
P.Ambrazevičius pripažįsta, kad net ir ilgai rūšiuojant kartais paaiškėja, jog kai kurių taisyklių vis dar nežinai. Neseniai jis vedė moksleiviams skirtą turnyrą apie rūšiavimą, kur pats sužinojo naujų dalykų.
„Pasirodo, kai kurios popieriaus rūšys nėra perdirbamos, todėl jų nereikia mesti prie popieriaus. Taip pat turbūt daugelis nežino, kad panaudotos servetėlės ar popieriniai rankšluosčiai turi keliauti į mišrias atliekas, nes jie jau yra nešvarūs ir nebetinkami perdirbti“, – aiškina jis.
Nemažai klausimų žmonėms kyla ir dėl vienkartinių kavos puodelių. Nors atrodo, kad jie pagaminti iš popieriaus, iš tiesų jų viduje yra plastiko sluoksnis, todėl tokie puodeliai taip pat nėra tinkami popieriaus konteineriui.
„Mes su žmona jau seniai įpratome nešiotis daugkartinius puodelius arbatai ar kavai arba tiesiog geriame vietoje. Vienkartiniai puodeliai ne tik tampa atliekomis po vieno panaudojimo, bet ir yra pagaminti iš kelių medžiagų. Dėl to jie turi būti metami į mišrias atliekas. Manau, daug žmonių apie tai net nežino“, – pastebi pašnekovas.
Namuose – ir kompostavimo kibirėlis
Paulius su žmona stengiasi kuo daugiau atliekų nukreipti ten, kur jos gali būti panaudotos dar kartą. Namie jie turi atskirą šiukšliadėžę mišrioms atliekoms, didelį maišą pakuotėms bei kompostavimo kibirėlį maisto atliekoms.
„Į kompostavimo kibirėlį metame visas organines atliekas. Kai prisipildo, vežame jį pas žmonos mamą, kuri turi kompostą, arba į savo sodybą. Stengiamės viską paskirstyti taip, kad kuo mažiau atliekų liktų bendram konteineriui. Kuo daugiau galima panaudoti ar perdirbti, tuo geriau“, – įsitikinęs.
Paulius atkreipia dėmesį ir į mažiau žinomus rūšiavimo niuansus. Pavyzdžiui, seni laikraščiai ar žurnalai nėra laikomi pakuotėmis, todėl jų nereikėtų mesti kartu su popierinėmis pakuotėmis. Jie turi būti gabenami ten, kur surenkama makulatūra. Taip pat žmonės dažnai suklysta mesdami šunų ekskrementų maišelius į plastiko konteinerį – jie turi keliauti į mišrias atliekas.
Svarbus kiekvieno žmogaus poelgis
Kalbėdamas apie dažnai girdimą argumentą, kad vieno žmogaus pastangos nieko nepakeis, P. Ambrazevičius pateikia palyginimą su rinkimais: „Tai tas pats, kaip sakyti, kad neverta eiti balsuoti, nes vienas balsas nieko nereiškia. Gal vienas ir nepakeis rezultato, bet jei taip pagalvos tūkstantis žmonių, rezultatas jau bus visai kitoks. Su rūšiavimu lygiai tas pats – vienas žmogus pasaulio gal neišgelbės, tačiau tūkstančiai gali labai daug“.
Dažnai žmonės ne tiek priešinasi rūšiavimui, kiek tiesiog vengia pokyčių.
Jo nuomone, viena pagrindinių priežasčių, kodėl dalis žmonių vis dar nerūšiuoja, yra tingėjimas arba paprasčiausias nenoras keisti įpročius.
„Naujas įprotis neatsiranda per vieną dieną. Reikia įdėti pastangų, domėtis. O daugeliui paprasčiau daryti taip, kaip buvo įpratę anksčiau. Man atrodo, kad dažnai žmonės ne tiek priešinasi rūšiavimui, kiek tiesiog vengia pokyčių“, – svarsto Paulius.
Jis įsitikinęs, kad apie rūšiavimą būtina kalbėti dar vaikystėje. Būtent ankstyvame amžiuje susiformuoja įpročiai, kurie vėliau išlieka visam gyvenimui, nes vaikai pirmiausia mokosi iš pavyzdžio.
„Kaip ir su rūkymu – jei tėvai nerūko, tikimybė, kad rūkys vaikai, mažesnė. Tačiau svarbu ir tai, kad mokykloje išmokti dalykai dažnai grįžta į namus. Vaikai neretai patys pamoko tėvus, kaip reikia rūšiuoti. Pavyzdžiui, dar Smetonos laikais vaikai iš mokyklos namo parnešdavo naujų žinių. Kuo žmogus jaunesnis, tuo didesnis jo smegenų plastiškumas ir imlumas naujiems dalykams, todėl vaikystėje išmokti įpročiai dažnai išlieka ir suaugus“, – atkreipia dėmesį Paulius.
Mažas įprotis, tapęs kasdienybe
Kalbėdamas apie rūšiavimą ir apskritai apie vartojimą, P. Ambrazevičius sako pastebėjęs, kaip pasikeitė jo požiūris per pastaruosius metus. Jo namuose jau seniai nebeliko plonų plastikinių maišelių iš prekybos centrų.
„Mes jų neimame jau kokius dešimt metų. Man visada atrodė, kad tai visiškai nereikalinga šiukšlė. Jei perki, tarkim, bananus, apelsinus ar greipfrutus, jie jau turi savo natūralią pakuotę, tai kam dar dėti į papildomą maišelį? Į parduotuvę einu su daugkartiniais medžiaginiais maišeliais ir tai jau tapo savaime suprantamu dalyku“, – teigia pašnekovas.
Jo manymu, kiekvienas gali padaryti bent vieną nedidelį žingsnį, kuris padėtų mažinti atliekų kiekį.
„Nesuprantu žmonių ir turbūt niekada nesuprasiu tų, kurie renkasi nieko nedaryti. Jei gali bent šiek tiek prisidėti prie švaresnės aplinkos, kodėl to nepadarius? Mane vis dar stebina žmonės, kurie padangas išmeta miške ar seną baldą palieka prie konteinerio, nors yra stambiagabaričių atliekų aikštelės, kur visa tai galima priduoti nemokamai. Norėčiau tikėti, kad tokių žmonių mūsų visuomenėje yra mažuma“, – kalbėjo P.Ambrazevičius.
„Rūšiavimo čempionai“ – nacionalinė organizacijos „Gamtos ateitis“ ir žiniasklaidos grupės 15min iniciatyva, fiksuojanti šalies savivaldybėse jau vykstančius tvarumo pokyčius.
Iniciatyva kviečia rinktis atsakingiau, naudoti ilgiau ir tinkamai rūšiuoti. Tapti rūšiavimo čempionu gali kiekviena savivaldybė, kiekvienas jos gyventojas – tam tereikia teisingų įpročių.
Prieš išmesdami atlieką, trumpam stabtelėkime ir pagalvokime: ar tai pakuotė, iš ko ji pagaminta ir kur jai vieta? Tokie kasdieniai sprendimai padeda daugiau atliekų perdirbti, tausoti gamtos išteklius ir kurti tvaresnę ateitį.
