Kai kalbame apie Los Andželą, įsivaizduojame Holivudą, palmes ir saulę. Pauliui Grigui šis miestas pirmiausia – galimybės.
„Jeigu nori kurti didelį verslą, Amerika turbūt yra geriausia vieta pasaulyje. Rinkos dydis, žmonių perkamoji galia, kapitalo prieinamumas – visa sistema sukurta tam, kad verslininkas galėtų augti“, – sako jis.
Vien Los Andželo metropolinėje teritorijoje gyvena apie 20 milijonų žmonių – tiek, kiek septyniose Lietuvose. Bet, pasak pašnekovo, didžiausias skirtumas slypi ne gyventojų skaičiuje.
Galima viską padaryti teisingai – ir vis tiek pralaimėti
Į Ameriką Paulius Grigas važiavo ne tuščiomis. Pirmąją idėją atsivežė iš Lietuvos – sprendimą, susijusį su klientų lojalumu ir pirkimų skatinimu. Lietuvoje klientų buvo, technologija – pažangi, gerokai pralenkusi laiką. Kaip tik dėl to ji buvo brangi gaminti ir reikalavo masto, kurio Lietuvos rinka duoti negalėjo. Tad sprendimas keliavo ten, kur masto yra. Tik Amerikoje lojalumo banga jau buvo pradėjusi slūgti, ir idėja neprigijo.
Antrasis bandymas buvo kitokio kalibro. Startuolis „OneGo“ siūlė tai, ko rinkoje dar nebuvo: vieną mėnesinę prenumeratą už neribotus skrydžius ir kelionės užsakymą realiu laiku per visas pagrindines JAV oro linijas. Įmonė augo greitai, sprendimai buvo tikrai revoliuciniai. Bet kaip tik dėl to ir užkliuvo. Oro linijoms nepatiko tarpininkas, atsistojęs tarp jų ir keleivio, – ir vieną dieną jos tiesiog uždarė prieigą prie savo sistemų. Iki šiol Amerikos oro linijos visomis priemonėmis stengiasi, kad geriausia kaina būtų jų pačių svetainėje, o ne pas tarpininkus.
„Gali pastatyti veikiantį produktą, kurį žmonės pamilsta, ir vis tiek pralaimėti – tiesiog todėl, kad sistema sukonstruota ne tavo naudai. Tai irgi pamoka, kurios knygose neperskaitysi. Iki dabar prisimenu pirmą skambutį iš avialinijų, kurios nutraukė bendradarbiavimą. Su jomis nebenoriu skristi iki dabar“, – šypsosi P. Grigas.
Negavai viename banke? Eik į kitą. Jei reikia – į šimtą
Lietuvoje verslininkas, negavęs finansavimo viename banke, neretai sustoja. Amerikoje – tik pradeda.
„Amerika mane išmokė vieno – nėra neįmanomų dalykų. Negavai paskolos viename banke? Eik į kitą. Negavai ten – į trečią. Jei reikia, aplankysi šimtą. Klausimas ne tas, ar gali. Klausimas – kiek atkakliai sieksi savo tikslo.“
„Mes Lietuvoje kartais per greitai priimame pirmą „ne“ ar pirmąją nesėkmę, kaip galutinį atsakymą. Kaip pabaigą. Amerikoje tai tik viena, toli gražu ne paskutinė, stotelė.“
Lietuvoje bankrotas – įdagas, Amerikoje – patirties ženklas
Dar vienas dalykas, kuris lietuviui Amerikoje atrodo paradoksalus, – požiūris į nesėkmę. Pas mus įprasta kalbėti apie sėkmės istorijas, bet retai – apie uždarytus verslus ar klaidingus sprendimus. Ten šios temos neslepiamos. Priešingai – jos tampa pokalbio dalimi.
„Kuo daugiau esi patyręs nesėkmių, tuo esi vertingesnis. Reiškia, jau buvai „kare“. Investuotojai žino, kad žmogus, atsitiesęs po bankroto, supranta verslą daug geriau nei tas, kuriam viskas buvo paduota ant lėkštutės“, – sako Paulius Grigas.
Pasak jo, vertinama ne pati nesėkmė, o tai, kaip žmogus į ją reaguoja. Ar prisiima atsakomybę. Ar pripažįsta klaidą. Ar iš jos pasimoko. Nepavykęs verslas dar nereiškia, kad žmogus – prastas vadovas. Kartais jis tiesiog pasirinko netinkamą laiką, produktą ar partnerius.
„Pas mus bankrotas dažnai tampa etikete. Įdagu. Amerikoje – patirties ženklu. O mes neretai bijome ne pačios nesėkmės, o to, ką apie mus pagalvos kiti. Ta baimė tampa didesnė už norą kurti.“
Šiandien, vadovaudamas KRS, Paulius sako žiūrintis ne į tai, ar žmogus kada nors suklydo, o į tai, ką iš tos klaidos išsinešė.
„Nesėkmė nėra priešingybė sėkmei. Ji yra kelio į sėkmę dalis. Kai tai supranti, nebeieškai gyvenimo be klaidų – ieškai drąsos po jų atsistoti.“
Nėra blogų žmonių – yra tik žmonės ne savo vietoje
Paklaustas, kas per keturiolika metų pasikeitė labiausiai, P.Grigas nekalba apie pinigus ar pareigas. Labiausiai pasikeitė jo požiūris į žmones ir lyderystę.
„Anksčiau galvodavau, kad žmones perauklėsiu. Dabar žinau – nėra blogų žmonių, yra žmonės ne savo vietoje. Bet vidutinybėms versle vietos nėra. Arba darai gerai, arba nedarai.“
Jo žodžiuose nėra noro teisti. Priešingai. Ne kiekvienas privalo būti geras statybose ar vadovauti projektams, kaip ne kiekvienas gali būti muzikantas ar gydytojas. Bet kiekvienas turi atrasti sritį, kurioje atsiskleidžia.
„Kartais žmogus atrodo silpnas darbuotojas tik todėl, kad dirba ne ten, kur jo stiprybės. Atsidūręs tinkamoje vietoje, jis pasikeičia – ir rezultatai, ir požiūris.“
Vis dėlto empatijos jis nepainioja su žemais reikalavimais.
„Kokybės kartelė turi būti aukšta. Jei pats ją nuleidi, niekas kitas jos nepakels.“
Vadovaudamas KRS, Paulius Grigas pirmiausia žiūri ne į ilgiausią pasiekimų sąrašą, o į požiūrį – ar žmogus nori mokytis, ar prisiima atsakomybę, ar jam rūpi rezultatas. Ne dėl perfekcionizmo – tiesiog statybose, kaip ir gyvenime, vienas „bus gerai“ ilgainiui kainuoja brangiau nei papildoma pastangų valanda.
„Kompetencijų galima išmokti. Daug sunkiau išmokyti atsakomybės, smalsumo ar noro kasdien būti geresniam nei vakar.“
Vertingiausi tie, kurie pasako: čia darai nesąmonę
Daugelis vadovų svajoja apie lojalią komandą. Bet Paulius įsitikinęs, kad lojalumas neturi virsti aklu pritarimu. Didžiausią žalą organizacijai daro ne kritikai, o tyla.
„Didžiausią vertę sukuria ne tie, kurie tau ploja. Didžiausią vertę sukuria tie, kurie pasako: čia darai nesąmonę.“
Amerikoje, pasak jo, ginčytis posėdyje – ne nepagarba vadovui, o ženklas, kad žmonėms rūpi rezultatas. Kuo svarbesnis sprendimas, tuo daugiau nuomonių išgirstama prieš jį priimant.
„Kai aplink sėdi vien pritariantys žmonės, anksčiau ar vėliau pradedi tikėti, kad neklysti. Vadovui tai pavojinga būsena.“
Paulius pripažįsta anksčiau kritiką priimdavęs asmeniškiau – kaip ir daugelis, norėdavo apginti savo idėją. Tarptautinė patirtis tą pakeitė.
„Šiandien už konstruktyvią kritiką visada padėkoju. Jei žmogus skiria laiko pasakyti, kur klysti, jis ne priešas. Dažniausiai jis nori, kad rezultatas būtų geresnis.“
Gebėjimas išklausyti tuos, kurie mąsto kitaip, jam – brandos požymis. Tokie žmonės dažniausiai pamato tai, ko pats, kad ir su ilgamete patirtimi, nebepastebi.
Ta Amerika, apie kurią svajojom, jau neegzistuoja
Paradoksalu, bet kuo ilgiau gyveno JAV, tuo labiau keitėsi jo požiūris ir į JAV, ir į gimtinę.
„Ta Amerika, apie kurią svajojome prieš trisdešimt metų, jau nebeegzistuoja. Vienas žmogus šiandien ten sunkiai išlaikys šeimą, nusipirks namą ir ramiai gyvens. Gyvenimas brangus, medicina mokama, konkurencija milžiniška.“
Bet galimybių šalis niekur nedingo, pabrėžia jis. Tik dabar ji reikalauja daugiau darbo nei kada nors anksčiau.
„Kita vertus, kai išvykau, Lietuva buvo vienokia. Kai grįžau – visai kitokia. Žmonės atviresni, drąsesni, laimingesni. Mes judame labai dideliu greičiu.“
Todėl šiandien jis nebesutinka, kad sėkmė būtinai laukia svetur.
„Didžiausias žmogaus turtas – ne pinigai. Tai socialiniai ryšiai, šeima ir vieta, kur tavo šaknys. Pasaulį pamatyti verta. Bet nereikia pamesti savęs.“
Los Andželas Paulių Grigą išmokė atkaklumo, drąsos ir aukštų standartų. Tačiau svarbiausia pamoka, kurią jis parsivežė, skamba paprastai: „Verslo sėkmę lemia ne šalies dydis. Ją lemia žmogaus drąsa prisiimti atsakomybę už dideles idėjas.“
