Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorė, politikos mokslų daktarė I.Koreivaitė apie 15 metų gyveno ir mokėsi Irane. Dabar I.Koreivaitė skaito paskaitas apie islamą, radikalizaciją bei Vidurio Rytų tarptautinis santykius.
Laisvalaikiu Ieva ne tik siūlo susipažinti su persiškais kilimais Lietuvoje, tačiau jau atidarė jų galeriją Gėlių gatvėje Vilniuje, o savo feisbuko paskyroje „Persiškų kilimų istorijos“ ne tik pasakoja jų istorijas, bet ir rengia nuotolines paskaitas.
Viena iš jų – apie Irano moteris ir vyrus, apie tai, kad vyrai taip pat riša kilimus, kaip atrodo Irano žmonių buitis, kaip gimsta jų kilimai. O ir kaip patys vyrai bei moterys tampa kilimų personažais.
„O kitoje paskaitoje daugiausia dėmesio skyriau islamo religijai, pasakojau, kad ne tik kilimuose yra religinių motyvų, tačiau kilimai gali būti religinių ritualų dalimi – ant jų meldžiamasi, o Irane, kaimelyje, netoli Kašano miesto kiekvieną rudenį susirenka minios piligrimų ir visi kartu upelyje plauna kilimą.“
Šioje paskaitoje Ieva kalbėjo ir apie tai, ar musulmonų rištuose kilimuose gali būti Mergelė Marija ir Kristus, bei paaiškino, kad Kristus yra vienas iš islamo pranašų. Trečioji paskaita buvo apie meną ir architektūrą kilimuose.
– Ieva, kalbant apie patį Iraną ir jūsų studijas, jos leido šalį – jos kultūrą, religiją – pažinti visai kitaip?
– Iranas yra uždara valstybė. Tai islamo respublika, kurioje gausybė įvairiausių apribojimų ir draudimų. Kartu – tai šalis, turinti itin seną, autentišką kultūrinę ir religinę tradiciją, tad net ir gerai pažįstant įvairias kultūras, suprasti tai, ką matai keliaudamas po Iraną, sunku. Bet jei Irane užsibūni, praleidi daugiau laiko ar pusę gyvenimo, kaip man atsitiko, tada po truputį perpranti tos kultūros logiką.
Tai sena šalis tiek filosofinėmis, tiek meninėmis tradicijomis. Įdomi jos istorija. Tai neišvengiamai įtraukia. Manau, kad ir kilimai mano gyvenime atsirado kaip būdas nenutolti nuo Persijos.
Gal kiek neįprasta yra mano studijų kryptis, nes aš Irane studijavau islamo teisę. Tad mano Irano matymo perspektyva yra ne vien istorinė, bet ir šiuolaikinė – man rūpi Irano visuomenės situacija, politiniai aspektai. Tai dėstau ir universitete.
– Kokia kalba jūs mokėtės?
– Persų. Ji priklauso indoeuropiečių kalbų grupei, savo struktūra yra panaši į mūsų kalbą. Tai – viena iš senųjų kalbų. Nebuvo sunku ją išmokti. Galbūt sudėtingiau su žodžiais, kurie yra arabiškos kilmės. Arabų kalbą bandžiau mokytis taip pat, bet ji man neįveikiama. Norint arabų kalba pasakyti sakinį, reikia jį visą perdaryti – turi pakeisti savo mintis, kad sugebėtum kalbėti. Arabų kalbą aš moku tiek, kiek reikėdavo religinių studijų metu skaitant Koraną – šventąją musulmonų knygą.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado persiški kilimai?
– Manau, kad įtakos turėjo du elementai. Pirmasis – įgimtas estetikos poreikis, nes aš matau, pastebiu ir man rūpi gražūs daiktai. Gerai žinau šešių kartų savo šeimos moterų gyvenimus. Mano prosenelė yra kilusi iš kilmingos giminės ir atitekėjo į Lietuvą iš Sankt Peterburgo. Senose nuotraukose aš mačiau pirmąjį mieste automobilį, įsigytą mūsų šeimos, dailius dvarelio interjerus, o mano prosenelė važiuodavo į Rygą pirkti audinių suknelėms. Vizualiai mane visą laiką supo gražūs daiktai ir galvoju, kad gal tai man padėjo pastebėti kilimus ir vėliau juos pamilti.
Apsigyvenau vienoje turtingoje intelektualų šeimoje. Jie turėjo daug kilimų.
Antrasis elementas, žinoma, kad aš patekau į Iraną, kuris yra buvusios Persijos senosios centrinės žemės. 2005 metais ten vykau kaip etnologijos studentė filmuoti ir aprašyti gedėjimo ritualų.
Apsigyvenau vienoje turtingoje intelektualų šeimoje. Jie turėjo daug kilimų. Tada lankiausi draugų namuose, kur visi namai buvo tiesiog nukloti senoviniais kilimais. Draugės močiutė labai noriai pasakojo apie savo kilimus ir dabar aš džiaugiuosi, kad man tada kilo mintys jos klausinėti.
Dar vienas žingsnis – dažnai apsistodavau draugų namuose, šeimoje, kuri užsiėmė kilimų tampymu. Tai yra vienas iš kilimo paruošimo procesų, kai kilimui yra suteikiama numatyta jo forma.
Po paskaitų dažnai eidavome į senąjį Teherano kilimų turgų. Matydavau, kaip kilimai yra taisomi, pati mokiausi juos austi. Nejaučiu, kad į kilimus ėjau kryptingai. Viskas įvyko savaime.
– Ir savo meile kilimams nutarėte dalintis Lietuvoje?
– Mano noras yra skleisti žinias apie persiškus kilimus. Savo įkurtame feisbuko puslapyje pasakoju istorijas apie juos audžiančius žmones, apie klajojančias tautas, apie technikas.
Apie persiškus kilimus galima kalbėti ir kalbėti, nes tai yra vienas seniausių taikomųjų menų pasaulyje, juose yra užkoduota didžiulė išmintis. Per tūkstantmečius išgryninta išmintis.
Persiški kilimai yra itin vertinami Vakarų Europoje, net ir klajojančių tautų kilimai yra derinami prie klasikinių interjerų ir manau, kad tik laiko klausimas, kada persiški kilimai bus suprasti ir Lietuvoje. Mano tikslas yra prisidėti prie šio proceso, jį paspartinti.
Mano nuomone, žmones iki didelės meilės persiškiems kilimams skiria tik nežinojimas apie juos, nes kai pamatai, kai palieti – kelio atgal kaip ir nėra. Save matau vertėjo vaidmenyje: tarp žmogaus ir kilimo.
Persiški kilimai yra ypatingi ne tik savo estetika, bet ir raštų prasmėmis. Aš, kaip Irano etnologė, jaučiuosi galinti tas istorijas papasakoti. Labai noriu, kad per mano rankas į Lietuvą ateitų daugiau persiškų kilimų. Noriu ir pati prisiliesti prie vertingų kilimų.
Persiški kilimai yra ypatingi ne tik savo estetika, bet ir raštų prasmėmis.
– Minėjote, kad atidarėte ir kilimų galeriją. Iš kur jūs pati, gyvendama Lietuvoje, jų gaunate?
– Aš nuolat ieškau kilimų Irane. Šeima, kurioje gyvenau, užsiima ir kilimų eksportu. Tad matau visų kilimų, kurie atkeliauja į sandėlius, nuotraukas, matau, kurie yra taisomi, tvarkomi, paprašau, kad atrinktų, paimtų, kas man patinka. Taip pat, kai tik turiu galimybę ir kol nebuvo pandemijos, pati keliauju į Irano turgus, į mažus miestelius.
Įdomiausios būdavo ekspedicijos į Khurasano kaimus. Kalbu apie Rytų Iraną, regioną, esantį šalia Afganistano sienos. Ten teko pabendrauti su vietinėmis audėjomis.
Vieną, iš jų nupirktą kilimą, itin mėgstu. Tai glotnios, žvilgios vilnos balučių tautos karo kilimas. Jame vaizduojami automatai ir karo mašinos, o kilimo centrinėje dalyje poromis šoka žmonės, vyrai ir moterys su šypsenomis veiduose.
Man taip ir pasakė – karas eina, o mes gyvenam toliau.
Man taip ir pasakė – karas eina, o mes gyvenam toliau. Afganistane konfliktas tęsiasi, galima sakyti, nuo 1979 metų, daugelis Afganistano balučių bėgo į Iraną, čia jie ir riša tokius kilimus.
Kitas kilimas, kurį parsivežiau iš tos kelionės per kaimus, buvo geltonas karo kilimas. Jis jau atradęs naujus namus Lietuvoje. Jame buvo pavaizduotas karinis sraigtasparnis ir mažas žmogeliukas vietoj jo galinio sraigto. Man aiškino, kad karas įsuka žmones. Žodžiu, šio regiono kilimai įtraukia gyvenimą ir gyvenimo išmintį.
***
Ievos pasakojamos persiškų kilimų istorijos
Paskutinės šiltos dienos, plukdžiau savo kilimą Neryje prie sodybos. Senukas kurdų gelymas (beplaukis kilimas), kurį parsivežiau iš Irano prieš dešimtmetį. Kai jį ploviau, prisiminiau, kaip prieš nemažai metų su dviem iraniečiais draugais keliavom ieškoti šahsavan klajoklių kažkur kalnuose prie Ardebylio. Tai Irano šiaurė, prie Kaspijos jūros. Šahsavan reiškia šaho mylimieji. Kodėl? Nes jiems buvo leista apsigyventi Irano šiaurėje ir saugoti Irano žemes nuo Rusijos.
Mūsų paieškos juokingai baigėsi, nes ilgai kilome vingiuotu keliuku į kalnus, oras šalo, pasirodė sniegas. Klausinėjom pakelės kaimuose, kur klajoklių vasaros stovyklos, o, kai suradom, atrodė, kad dar dūmai rūksta iš jų laužaviečių, tačiau iš kaimo tebuvo likę tik nugulėtos pievelės.
Bet ši istorija man siejasi su kilimų plovimu upėje, nes šalia upėje šeima plovė kilimus. Plukdydama savąjį, prisiminiau tą patį mirguliuojančio vandens vaizdą virš kilimo.
***
– Ar tiesa, kad kuo kilimas senesnis, tuo jis vertingesnis?
– Kai aš pradedu pasakoti apie kilimus kaip apie gyvus padarus, tai žmonėms kartais kyla klausimas, ar iš viso galima ant tokio kilimo lipti.
Taip, jie yra ypatingos estetikos, atstovauja labai senoms kultūrinėms tradicijoms, tačiau tai ir yra tie kilimai, ant kurių galima lipti. Net nežinau, ar galėčiau rekomenduoti lipti ant mašinomis nuaustų kilimų. Jais pavaikščiojus kelis mėnesius jie ima pilkuoti, šiauštis. Geriausia į juos žiūrėti, o persiški kilimai yra tie kilimai, kurie naudojami nepraranda savo žavesio, jie nėra teplūs, nekeičia savo geometrijos, ant jų galima gyventi ir vaikščioti.
O kalbant apie kilimų amžių... Persiško kilimo vertė susideda iš daug elementų. Vienas iš jų yra amžius, jis labai svarbus. Tiesa, tiesiog padėvėtas kilimas nėra vertingas. Vertingas tas, kuris yra išlaikomas bent iki 50 metų amžiaus ir yra geros būklės, be stiprių pažeidimų. 50 metų sulaukęs kilimas pradeda brangti. Jei jam pavyksta sulaukti 80 ar 100 metų, jis stipriai pabrangsta.
Patys brangiausi pasaulyje persiški kilimai yra labai seni.
Patys brangiausi pasaulyje persiški kilimai yra labai seni. Brangiausias parduotas kilimas – 17-ojo amžiaus, jis kainavo beveik 34 milijonus JAV dolerių. Joks kitas kilimas, net jei būtų puoštas auksu ar perlais, neprilygsta senam persiškam kilimui. Apie tokius kilimus galima kalbėti ir kaip apie investiciją.
Vertingi persiški kilimai turi turėti pagrindinius tokių kilimų požymius ir savybes: autentišką raštą, Persijoje rišamus mazgus, rišti iš vilnos ar šilko rankomis verptų siūlų, dažyti natūraliais augaliniais ar organiniais dažais. Dėl šių savybių kilimai yra ilgaamžiai ir bėgant metams nepraranda žavesio.
Deja, bet dėl ekonominių sumetimų nemažai šiandien rankomis rišamų kilimų neturi minėtų savybių ir jie arba nesulauks penkiasdešimties metų amžiaus, o jei ir sulauks, tikrai neatrodys gerai. Tad reikia tartis su žmonėmis, kurie prekiauja kilimais, kad jie parinktų tokį, kuris gali vadintis tikru persišku kilimu.
– Ką pasakoja kilimų raštai ir iš kur jie atsiranda?
– Jų yra dvi rūšys. Tai – senieji, vadinamieji klajojančių tautų raštai. Jie yra geometrinių linijų, lakoniškesni, pasakojantys apie klajojančių tautų išmintį ir gyvenimą. Juose galima pamatyti kalnų karpinius, slėnius, palapinių miestelius, gamtinius motyvus, įvairias apsaugas nuo piktos (persai sako „sūrios“) akies. Taip pat juose yra pasakojamos istorijos, kai kurios jų islamiškos, kitos meilės. Pavyzdžiui, garsioji Leili ir Madžnūno meilės drama.
Kita raštų rūšis yra vadinami dirbtuvių raštai – juos į kilimus įvedė ne kaimų ar klajojančių tautų audėjos, o Irano menininkai. 1501 m. Safavidų dinastija įkūrė Iraną ir investavo didelius resursus plėtoti naujo tipo persišką estetiką.
Šachas Abasas I įkūrė rūmų dailės studijas, kuriose buvo piešiami kilimų raštai. Menininkų rankose senieji persiški raštai tapo aptakesni, gėlės ėmė vytis arabeskomis.
Ar raštuose yra istorijų? Taip. Klajojančių tautų kilimuose, ypač tuose, kuriuos merginos riša sau kraičiui, galima matyti antytes ir ožiukus. Tokiu būdu audėja linki sau mergaitės ar berniuko. Kai kurios istorijos, kaip minėjau, gali būti islamiškos.
Ar raštuose yra istorijų? Taip.
Pavyzdžiui, dažnai įmantriuose kilimuose yra vaizduojamas feniksas. Jis persiškai vadinamas symurgu: islamo mistikų tradicijoje jis yra Dievo reprezentacija. Galima pažvelgti į kilimų struktūrą – dažnas motyvas yra rojaus sodo vartų įvaizdis. O per juos tarsi galima pažvelgti į rojaus sodo gyvenimą. Tai dieviško pažado žmonijai priminimas ir paskata savo gyvenimą gyventi teisingai.
Žodžiu, ko tik kilimai nepasakoja... Paskaitų metu pasakojau, kad žiūrint į kilimą galima atsakyti į klausimą, ar Sabos karalienės kojos buvo plaukuotos.
Korane rašoma, kad Sabos karalienei atvykus pas pranašą Saliamoną, šis norėjo patikrinti, ar jos kojos nėra apaugusios plaukais ir ar neturi kanopų, mat įtarė, kad ji yra demonė. Jis savo salių grindis išblizgino taip, kad jos atrodė kaip baseinas, pilnas vandens. Karalienė, priėjusi prie menės slenksčio, pasikėlė savo suknią tiek, kad galėtų bristi, ir taip jis pamatė jos kojas. Ši istorija irgi yra pasakojama kilimuose. Išskaityti galima daug, o labai pasistengus ten galima pamatyti visas europietiško meno kryptis.
***
Ievos pasakojamos persiškų kilimų istorijos
Balti kaip sniegas, kaip pūkai, kaip baltasis lokys. Kalbu apie Naino kilimus. Jie austi Naino mieste, esančiame apie 150 km į rytus nuo senosios Safavidų sostinės Isfahano. Nainas – tai dykumos miestas, kuriame pailsėti po kelionės per Dašt-e Kavyr dykumą stojo karavanai.
Aplink, kiek akys užmato, vėjas žarsto smėlį ir pats miestas neišsiskiria iš gamtovaizdžio – jis šviesiai rusvos spalvos. Kartu šis miestas ambicingas, jame iškilusi senovinė, tiesa, apirusi citadelė ir 9 a. seldžiukų laikotarpio Džameh mečetė su įspūdingu 10 a. minaretu.
Vienas minaretas (bokštas, iš kurio muazinas kviečia maldai) reiškia, kad mečetė statyta sunitų. Sunitai ir šiitai – tai dvi pagrindinės islamo konfesinės grupės. Iranas – šiitų valstybė, todėl dauguma jo mečečių turi du minaretus. Persijos estetika reikalavo simetrijos. Antrasis minaretas nenaudojamas, jis simbolizuoja didžiulį grožio poreikį, už kurį pasiryžta mokėti papildomai. Beje, Lietuvoje galite pamatyti du pavienius minaretus – vieną Kauno mečetėje, kitą – Kėdainiuose, kur mečetė nebuvo pastatyta, tik minaretas.
Kalbant apie grožio ir estetikos kainą, gal esate buvę prie Tadžmahalo komplekso Indijoje? Jį 17 a. statė Mogulų dinastijos valdovai, užkariautojai iš persų žemių. Tadžmahalo komplekse yra dvi rausvos spalvos identiškos mečetės, viena veikianti, kita nenaudojama, nes jos kryptis neatitinka islamiškų reikalavimų. Ir ji čia tik tam, kad sukurtų simetrišką komplekso struktūrą.
Taigi Nainas garsėja aukštos kokybės kilimais. Ne tik tokiais baltutėliais, kaip nuotraukose. Dažnai Naino kilimų centrinė dalis būna juoda ar tamsiai raudona bei mėlyna, tačiau šį kartą noriu parodyti būtent baltuosius.
Naino kilimų tradicija nėra labai sena. Naino kilimų estetiką, galima sakyti, sukūrė ar išgrynino garsus kilimų meistras Fathollah Habibian (1903–1995). Jo paties rišti ar pagal jo dizainą austi kilimai iki šiol yra vieni geidžiamiausių pasaulyje.
***
– Kaip jūs galvojate, ar persišką kilimą galima pamilti nepasidomėjus tų kilimų istorija? Kuo žmones sužavi šie kilimai?
– Žmonės juos pajunta, nes jie yra labai harmoningi. Kilimas gali būti labai ryškus, bet jis neerzina, gali būti labai margas, bet jame viskas ypatingai dera ir jaučiamas spalvos gylis. Pamatei – įžvelgei vienus dalykus, pažiūrėjai vėliau – vėl matai naujus dalykus.
Kilimas kuria jausmą. O ir palietus persišką kilimą, aiški jo kokybė. Vilna dėl augalinių ir organinių dažų glotni, nedulka ir žvilga. Gera ant jo vaikščioti basomis. Kermano kilimai atrodo kaip gėlių pievos, o ir jausmas einant, kaip į tokią pievą įbridus.
Persiškas kilimas, jei gerai parinktas, gali tobulai apjungti interjero detales. Joks kitas kilimas tokio aukšto lygio estetinio efekto sukurti negali.
– Kur kilimai kuriami – dirbtuvėse, šeimose?
– Kilimai yra rišami trijose vietose. Viena – miesto dirbtuvės, kur pagal meistro piešinį parenkama vilna, spalvos ir samdyti audėjai juos riša. Jei didelis, vieną kilimą riša 3 ar 4 žmonės.
Kiti – buityje rišami kilimai. Tai gali būti mažame miestelyje ar kaimelyje. Kartais kilimai rišami pagal nupieštas schemas, paveldėtas iš mamų ar močiučių, kartais – pridedama savos kūrybos. Šie kilimai yra ne tokie tikslūs, ne tokie įmantrūs, kaip rišti dirbtuvėse.
Trečia kilimo rišimo vieta – tai klajojančių tautų palapinė. Klajoklių vis mažėja, tačiau jų Irane vis dar yra. Kadangi tokie kilimai yra rišami palapinėse, jie dažnai būna ne visiškai tiesūs. Nes, surišus dalį kilimo ir atėjus laikui keliauti toliau, tenka išardyti rėmą. Tada kilimo staklės pritvirtinamos prie kupranugario ar arklio šono ir taip keliaujama į kitą vietą. Dėl to skiriasi metmenų įtempimas, ir kilimas gali būti ne tokios lygios geometrijos kaip norėtųsi. Klajokliai vilną dažo namų sąlygomis, taigi ji nenusidažo tolygiai. Bet tokie kilimai vertinami kilimų mylėtojų dėl savo grynumo.
Persiškuose kilimuose yra visas pasaulis, ir kuo daugiau žmogus žino, kuo daugiau jis yra apsiskaitęs – ne tik Irano, Persijos, bet ir pasaulio istorijos – tuo daugiau kilimuose jis gali įžvelgti.
