Po protesto prie Kauno mečetės – atviras laiškas: „Man gėda. Ar pamiršote, kai patys buvote migrantai?“

Tuo metu mečetėje vyko musulmonų pamaldos, kurias islamą išpažįstantys Kaune gyvenantys žmonės meldėsi tiek bažnyčios viduje, tiek ir lauke, nes į vidų fiziškai nesutelpa.

Protesto dalyviai savo poziciją išreiškė motociklų keliamu triukšmu, muzika ir skanduotėmis, taip pat buvo atsigabenę kiaulės galvą. Apie tai plačiau skaitykite 15min straipsnyje.

Protestas sulaukė ne tik policijos dėmesio, bet ir atgarsio socialinėse medijose. Viešais pareiškimais pasidalino ir kai kurie žinomi visuomenės veikėjai.

Nuomonės išsiskiria, bet nemažai žmonių reiškia pasipiktinimą, jog tokiu veiksmu peržengtos elementaraus žmogiškumo ribos.

Viena jų – dėstytoja ir komunikacijos specialistė, kaunietė Laima Petraitytė, sutiko 15min pasidalinti savo mintimis, kurias išsakė ir „Facebook“ paskyroje. Savo mintis ji iliustravo vieno protestą fiksavusių žmonių vaizdo medžiagos stop kadru.

„Penktadienį prie Kauno mečetės vyko protesto akcija prieš imigrantus musulmonus. Protestuotojai garsia muzika drumstė maldos laiką, demonstravo kiaulės galvą ir rinkosi būdą, kuris, mano akimis, peržengia ne tik pagarbos kitam žmogui, bet ir elementaraus žmogiškumo ribas.

Vaizdo iškarpa iš Alvis Eltermant filmuotos medžiagos

Aš griežtai nepritariu tokioms akcijoms. Ne todėl, kad man nerūpi migracijos politika. Priešingai – man rūpi.

Dirbu su tarptautiniais studentais iš daugiau nei 20 skirtingų šalių. Tarp jų yra ir musulmoniškų šalių piliečių. Kasdien matau jaunus žmones, kurie atvyksta į Lietuvą mokytis, kurti savo ateities, siekti tikslų. Didžiąja dalimi matau smalsius, be galo kūrybingus, pagarbius, talentingus žmones.

Ir vakar (rugsėjo 11 d. – past.) žiūrėdama į tai, kas vyko prie mečetės, galvojau apie juos. Galvojau ir apie savo bičiulius iš įvairių pasaulio kraštų. Ir man gėda. Iš tiesų nežinau, ką savo studentams ir užsieniečiams dėstytojams pasakyti pirmadienį.

Manote, kad prie mečetės vien tik bolt'ų ir volt'ų kurjeriai susirinkę? Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug gerų, išsilavinusių, taikių minčių turinčių, užimančių aukštas pareigas, gydančių ligoninėse jūsų tėvus, motinas ir vaikus yra toje bendruomenėje.

Jeigu jūsų problema yra Lietuvos migracijos politika, jūs protestuojate ne prieš tuos žmones. Eikite kalbėtis su tais, kurie priima sprendimus. Su įstatymų leidėjais, su institucijomis. Diskutuokite apie skaičius, kriterijus, kontrolę ir atsakomybę. Sutinku, kad būtent to labiausiai dabar reikia Lietuvai, kuri išgyvendama neišvengiamą demografijos krizę griebiasi šiaudo ir tai daro neapgalvotai. Gydykime ligą, o ne simptomus.

Dar kartą patikinu, aš taip pat manau, kad Lietuvai reikia aiškios migracijos strategijos. Turime kalbėti apie tai, kokių darbuotojų ir specialistų mums reikia, iš kokių šalių ir kokiomis sąlygomis žmones įsileidžiame, kokius kriterijus taikome, kokius saugiklius diegiame ir kaip užtikriname, kad migracija būtų valdoma, o ne tiesiog vyktų savaime. Toli žiūrėti nereikia. Nes kai mano studentas nesimoko, nors atvažiavo būtent to, kai mano studentas nusprendė nebelankyti paskaitų, nors atvažiavo būtent to – mes nutraukiame jo studijų sutartį ir siunčiame namo. Be gailesčio. Nes ne gailestis yra kontrolės įrankis, o aiškūs procesai ir algoritmai.

Bet visgi, vienas dalykas neturi nykti kartu su demografija. Tai pagarba žmogui.

Nuo studijų laikų mane supo ir tebesupa žmonės iš skirtingų kultūrų, šalių ir religijų. Išsilavinę, siekiantys, kuriantys vertę, aplinkai jautrūs žmonės: nuo studentų iki verslininkų, gydytojų, mokslininkų.

Niekada nevertinau žmogaus pagal jo odos spalvą, tautybę ar tikėjimą. Visada vertinau pagal jo darbus ir tai, kaip jis elgiasi su aplinkiniais. Žinoma, tarp imigrantų yra visokių žmonių. Kaip ir tarp lietuvių.

Yra puikiai integruotų, yra ir turinčių socialinių sunkumų. Yra ramaus charakterio, yra ir aštresnių. Yra ir radikalių. Bet juk lygiai taip pat visko turime ir savo visuomenėje. Vakar prie mečetės protestavę baikeriai yra ta gėdingoji visuomenės dalis.

Mieli baikeriai, prisiminkite save. Ar jau pamiršote laikus, kai patys važiuodavote į Angliją, Airiją, Ispaniją ir kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo? Kai patys buvote migrantai? Kai ne visur buvote laukiami išskėstomis rankomis? Ar tikrai norite būti ta visuomenė, kuri reikalauja pagarbos lietuviams užsienyje, bet jos nebesugeba parodyti žmogui, kuris šiandien gyvena šalia mūsų?

Ir dar vienas dalykas. Jeigu į migracijos klausimą atsakysime ne argumentais, o įžeidinėjimais, provokacijomis ir neapykanta, anksčiau ar vėliau sukursime būtent tai, ko, tariamai, norime išvengti. Susipriešinimą ir kovą gatvėse.

Tai matome vykstant kai kuriose Europos šalyse. Ir jeigu leisime pamatinėms vertybėms išnykti, konfliktas tik gilės. Nes kai žmogui atimamas orumas, anksčiau ar vėliau atsiranda noras jį susigrąžinti bet kokia kaina.

Todėl dar kartą pakartosiu – kalbėkime apie migracijos politiką, apie tikslius skaičius, o ne tuos, kuriuos žiniasklaida eskaluoja, apie aiškius kriterijus, apie tai, kokių žmonių Lietuvai reikia. Kalbėkime apie atranką, integraciją (tame tarpe ir kalbos mokėjimą), atsakomybę ir saugiklius.

Galime nesutikti, griežtai kritikuoti valdžios sprendimus. Bet negalime dėl to prarasti pagarbos žmogui. Man labai liūdna. Man tiesiog gėda. Nes vakar tai buvo nebe apie migracijos politiką, tai buvo apie mus pačius. Netoli nuėjome.“