Remiantis „Global Leadership Forecast“ tyrimais, kurių metu buvo apklausti keliolika tūkstančių vadovų ir personalo specialistų iš daugiau nei 50 šalių, nuo 2022 iki 2024 m. pasitikėjimas savo tiesioginiu vadovu sumažėjo nuo 46 iki 29 proc. Pasitikėjimas organizacijos vadovu išliko nepakitęs, tačiau abu kartus jis siekė vos 32 proc.
Kaip teigia mokymų ir verslo konsultacijų įmonės „Grand Partners“ ugdymo partneris Arvydas Būta, nepasitikėjimas vadovu yra viena iš priežasčių, kodėl darbuotojai „išduoda“ organizacijas. Jis aptaria, kas yra laikoma išdavyste, kokios galimos priežastys ir kaip jos galima išvengti.
Kas laikoma išdavyste?
Kaip teigia A.Būta, išdavystė gali nutikti bet kurioje mūsų gyvenimo srityje – tiek šeimoje, tiek darbe ar visuomeniname gyvenime. Kas yra valstybės išdavystė, kas – šeimoje ar tarp draugų – daug klausimų nekyla, tačiau kalbant apie darbą, suprasti darosi sudėtingiau.
„Išdavystė atsitinka tuomet, kai sąmoningai sulaužomi lojalumo įsipareigojimai tarp įsipareigojimus priėmusių pusių. Kalbant apie darbą, lojalumas organizacijai yra kitoks nei tarp žmonių, nes su organizacija mūsų nesieja gilus psichologinis tarpusavio ryšys kaip draugystėje ar santuokoje“, – aiškina psichologas.
Jis priduria, kad nepaisant to, organizacijos siekia, kad darbuotojai būtų įsitraukę, o darbuotojai – stabilumo ir saugumo. „Darbuotojai tikisi laiku mokamo atlyginimo, karjeros, profesinio augimo galimybių. Organizacija suteikia žinias, patirtį, įrankius, pasitikėdama savo darbuotoju. Teoriškai tai sukuria ir emocinį santykį. Jei darbuotojas sąmoningai pažeidžia dažniausiai nerašytą lojalumo kontraktą, siekdamas sau naudos ar pakenkti organizacijai, tuomet tai laikoma išdavyste“, – dalinasi A.Būta.
Jis prognozuoja, jog dėl pasitikėjimo vadovais krizės, netolimoje ateityje gali laukti tokių išdavysčių banga.
Dažniausias motyvas – nuoskauda
Anot A.Būtos, organizacijos išdavystės priežasčių gali būti įvairių, tačiau bene dažniausiai pasitaikanti – nuoskauda.
„Jei darbuotojas jaučiasi taip, lyg organizacija ar vadovas jį nuskriaudė, tikėtina, kad norės atkeršyti. Pavyzdžiui, papildomų funkcijų „užkrovimas“, per didelis darbo krūvis, daug pokyčių, nepaaiškinami vadovų sprendimai, neefektyvi komunikacija gali sukelti neteisingumo jausmą. Darbuotojui tai gali atrodyti lyg nerašytos lojalumo sutarties nesilaikymas ir paskatinti destruktyvų jo atsaką – išdavystę“, – atkreipia dėmesį A.Būta.
Jis priduria, kad išdavystę gali lemti ir siekis pasipelnyti, kai darbuotojas turi prieigą prie finansinių resursų ar vertingų duomenų. Taip pat ideologiniai motyvai, tokie kaip vertybių nesutapimas, ar kitokios aplinkybės, pavyzdžiui, atleidimo iš darbo grėsmė.
Išdavystę galima nuspėti iš anksto
Ugdymo ekspertas tvirtina, jog artėjančią išdavystę galima numatyti, nes ji turi tam tikrų požymių. Jo teigimu, išduoti gali tiek aktyviai „ieškantys teisybės“, tiek tylūs darbuotojai. Pastarųjų pasikeitusį elgesį pastebėti sunkiau.
A.Būta dalinasi, kad išdavysčių faktų, aplinkybių ir pasekmių tyrėjai, nagrinėję įvairius skirtingus atvejus, teigia, kad nebuvo nei vienos išdavystės, kurios nebuvo galima numatyti iš anksto pagal tam tikrus požymius.
„Jei pastebėjote, kad darbuotojas pradeda vis dažniau skųstis dėl nesąžiningo elgesio, nepakankamo atlygio ar dalinasi, kad nesijaučia pastebėtas, įvertintas, tai gali būti pirmieji ženklai. Sunerimti vertėtų ir tuomet, jei žmogus buvo komandos dalis, bet nutolo. Ar priešingai – pradėjo atvirai reikšti pyktį vadovams ar organizacijai, grasina įrodyti savo tiesą ar keršyti. Signalas gali būti ir nenoras dirbti. Bet kuris iš šių variantų rodo, kad kažkas vyksta. Žinoma, nebūtinai vėliau garantuotai bus išdavystė, bet tai jau reikalauja jūsų dėmesio“, – pažymi A.Būta.
Jis išskiria dar vieną požymį – neįprastą skaitmeninį elgesį: „Kai žmogus prisijungia prie vidinių resursų iš neįprastų vietų, neįprastu laiku – naktim, savaitgaliais. Staiga pradeda parsisiuntinėti kažkokius duomenis ar ieško informacijos, nesusijusios su jo funkcijomis. Pavyzdžiui, jokių reikalų su buhalterija neturintis darbuotojas ima landžioti po buhalterinius dokumentus. Visa tai yra ženklai, kad kažkas vyksta ir tą reikia aiškintis. Žinoma, negalime atmesti ir paprasto smalsumo galimybės, tačiau pasikalbėti visuomet verta.“
Prevencija – aiškūs susitarimai
A.Būta pažymi, jog išdavystės galima išvengti. Jis atkreipia dėmesį, kad viena dažnai taikomų priemonių – su darbuotojais sudaromos konfidencialumo ir nekonkuravimo sutartys, tačiau jose paliekama daug vietos interpretacijoms.
„Natūralu, kad vadovai iš darbuotojų tikisi lojalumo, tačiau pirmiausia, rekomenduoju apsibrėžti, kas tai yra ir kokios jūsų ribos. Imkime pavyzdį iš šeimos gyvenimo. Moteris gatvėje nužiūrinėja kitą vyrą. Ar tai išdavystė? Atsakymas priklauso nuo to, koks yra jos ir partnerio susitarimas. Taip ir organizacijoje – kad galėtume atsakyti, ar buvo išdavystė, sąlygos iš anksto turi būti aiškios, nes svarbūs ne tik teisiniai, bet ir moraliniai aspektai“, – lygina ekspertas.
„Organizacijose kalbama apie darbus, tačiau svarbu aptarti, kaip mes suprantame tarpusavio įsipareigojimus, susitarimus. Dėl nesusikalbėjimo, kuris kyla iš skirtingo supratimo, išdavystė gali nutikti ir netyčia“, – pastebi A.Būta.
Jis pabrėžia, kad kalbėtis reikia ir tuomet, kai pastebėjote galimus išdavystės požymius, tačiau svarbu darbuotojo neužsipulti: „Puolimas skatina žmogų gintis ir viską neigti. Draugiškas pokalbis apie tai, ką pastebėjote ir kas vyksta, gali atnešti daugiau naudos.“
Svarbu kurti atvirumo kultūrą
Kaip teigia A.Būta, išdavystės retai pasitaiko tose organizacijose, kuriose vyrauja atvirumo kultūra.
„Įsivertinkite, ar jūsų komandoje, organizacijoje žmonės labiau linkę nutylėti, ar jie gali laisvai dalintis mintimis bet kokia tema. Jeigu paklausus, su kokiomis problemomis susiduria, žmonės tvirtina, kad problemų nėra, tai labai rimtas ženklas, kad nėra ne problemų, o atvirumo kultūros“, – pažymi ugdymo ekspertas ir kviečia stebėti ne tik veiklos rodiklius, bet ir tai, kaip ir ką žmonės kalba.
„Paprastas pavyzdys – vadovas pasakė kažkokią idėją, pristatė pokytį, o kas vyksta toliau? Ar kyla diskusijos, ar susirinkimas baigtas? Jei aptarimas nevyksta su vadovu, labai tikėtina, kad jis vyksta prie kavos aparato ar rūkomajame jam negirdint. Žmonės apkalba susirinkimo turinį ir, kadangi tuo metu neturi atitinkamos informacijos, susikuria savo „baubus“. Kad taip nenutiktų, svarbu skatinti pokalbius, klausti“, – pataria A.Būta.
Jis tęsia, kad darbuotojai neturėtų būti baudžiami už klaidas. Negana to, vadovo gebėjimas pripažinti savo paties klaidas padeda kurti atvirumo kultūrą. „Kas atsakingas, dažniausiai ir taip būna aišku. Padarius klaidą daugiau dėmesio verta skirti ne motyvams ar kaltų ieškojimui, o problemos sprendimui ir žvilgsniui į ateitį. Jei už klaidas bus baudžiama, darbuotojai pradės jas slėpti, o kiti paseks jų pavyzdžiu“, – perspėja ekspertas.
Kitas svarbus momentas, anot psichologo, yra turėti saugią galimybę pranešti informaciją. „Būna, kad bendradarbiai pastebi minėtus požymius, tačiau tyli, nes nenori būti skundikai. Visgi, jei akivaizdu, kad su kolega kažkas vyksta, darbuotojui reikia sudaryti sąlygas apie tai informuoti įmonės ar personalo vadovą. Kitaip tariant, reikia sukurti psichologiškai saugią aplinką. Kita vertus, sukūrus tokią aplinką, išdavystės įprastai nenutinka“, – pastebi A.Būta.
Priešnuodis – vienodas supratimas
A.Būta apibendrina, kad esminis dalykas siekiant išvengti išdavystės – atvirai kalbėtis ir kurti pasitikėjimo santykį.
„Tas pats „Global Leadership Forecast“ tyrimas nagrinėjo, kaip elgiasi vadovai, kuriais pasitikima. Pirmoje vietoje atsidūrė išklausymas ir empatiškas reagavimas. Antroje – augimo ir tobulėjimo galimybės suteikimas komandos nariams, o trečioje – pasidalinimas mintimis ir sprendimų motyvais. Kitaip tariant, vadovai, kuriais pasitikima, girdi savo darbuotojus, sudaro jiems galimybes augti ir paaiškina, kodėl darome tai, ką darome“, – įvardina „Grand Partners“ ugdymo partneris.
„Turėkite omenyje, kad išdavystę skatina neatliepti lūkesčiai, todėl abi pusės turi mokėti juos išsakyti ir išdrįsti inicijuoti pokalbį, net kai tai nepatogu. Visuose lygmenyse – nuo šeimos iki valstybės – vienodas supratimas apie tai, ko tikimės vienas iš kito, gali padėti išvengti išdavystės“, – teigia A.Būta.
