Sekite 15min Google
Svarbu surasti savąjį kelią
„Agresija ir nusivylimai, kurie vienaip ar kitaip prasiveržia į išorę, dažnai kyla iš nemokėjimo komunikuoti, pasakyti, kas man yra negerai. Jeigu žinau, kad manyje kažkas vyksta – man pikta, baisu ar liūdna, bet neturiu kaip to išreikšti, neturiu žodžių ar būdų šioms emocijoms įveikti, visa tai kaupiasi. Tuomet ištinka tie emociniai sprogimai, kurie pastaruoju metu gana dažni tarp jaunų žmonių ar vaikų. Tačiau jeigu sugebame atpažinti, kas mumyse vyksta, įvardinti tai ir kažkaip išsakyti, įtampa mažėja. Mano susikaupusių minčių įveika yra per gėles ir grožį. Kitam tai gali būti sportas, judėjimas, išėjimas į lauką, važiavimas dviračiu ar bet kokia kita veikla, per kurią jauti, kad gali atpalaiduoti mintis, galbūt net per fizinį nuovargį“, – sako E. Budreckytė, Žemaitijos kadetų gimnazijos psichologės padėjėja.
Psichologijos mokslus Ernesta pasirinko iškart po mokyklos – studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
„Visada domino darbas su žmonėmis, gilinimasis į save. Noras padėti kitiems, o gal net ne tiek padėti, kiek kartu eiti. Žmonės dažnai klaidingai galvoja, kad psichologas kažką pasakys ir išsispręs dilemą – taip nebūna. Geriausia, ką galime padaryti, tai palaikyti už rankos, kol žmogus eina savo keliu. Tas smalsumas žmogui, tam, kas jam svarbu, ir atvedė mane į psichologiją.“
Užsienio šalys nepaviliojo
Įgijusi bakalauro laipsnį, ji nusprendė padaryti pertrauką, pakeliauti ir pamatyti pasaulio. Gyveno Portugalijoje, Austrijoje, Maltoje, Anglijoje.
„Išvažiavau pagyventi ir pažinti šalis bei jų kultūrą. Visur gyvenau su vietiniais žmonėmis. Man pasisekė, kad galėjau pasinerti į jų gyvenimą, papročius ir kasdienybę. Susiradau bendraminčių ir draugų būtent iš tos šalies gyventojų.“
Vis dėlto bekeliaudama Ernesta suprato, kad nori kurtis Lietuvoje, savo gimtajame Alsėdžių miestelyje. Grįžusi į Lietuvą, ji sugrįžo ir prie psichologijos. Šiuo metu studijuoja magistrantūroje, dirba gimnazijoje ir puoselėja ypatingą sodą, kuriame visą šiltąjį metų laiką žydi daugybė senovinių lietuviškų augalų.
„Tai mano vieta, kur tylu. Čia yra mano senelio gimtinė“, – sako Ernesta.
Šis sodas įkurtas neįprastoje vietoje – tarp pievų ir laukų, kur aplink nėra jokių gyvenamųjų namų. Jis išties primena oazę: einant takeliu per pievą netikėtai atsiveria vaizdas į žavų tvenkinį, apsuptą gėlynų, o paėjus toliau galima nusileisti prie čiurlenančio upelio.
Svajonė virto realybe
„Kai svajodavau apie savo namus, šalia jų visada iškildavo miškas, ežerėlis ar upelis. Norėjau kurti gamtos oazę kartu su jau esančia gamta. Ieškojau vietos, kur galėčiau tai įgyvendinti, tačiau visos tos vietos buvo toli. Kai nusprendžiau grįžti į Lietuvą, vieną kartą su tėvais nuvažiavome pasivaikščioti po senelio gimtinę. Žiūriu – čia ir nedidelis tvenkinys, ir upelis sruvena, ir savaiminiai miškeliai susiformavę, pilni didžiulių apsamanojusių akmenų. Supratau, kad viskas, ko ieškojau, jau buvo šeimoje, senelio gimtinėje, kur augo ir mano mama“, – pasakoja Ernesta.
„Tuo metu čia buvo tik pieva ir dilgėlėmis, nendrėmis bei įvairiais krūmais apaugusi kūdra. Kurį laiką reikėjo įtikinėti šeimą, kad čia bus gražu ir verta kažką daryti. Įtikinti man pavyko, tad su šeimos pagalba ir užsidegimu vizija po truputį pradėjo virsti realybe. Kurti sodą padeda tėvai, tetos, dėdės ir kiti artimi žmonės. Kas tik turi kokių augalų, viską atiduoda, veža pas mane. Padeda ir močiutė – iš jos augalų prisidauginau labai daug lietuviškų, senovinių gėlių iš sėklų ir daigų. Kiti tiesiog atvažiuoja, pasidžiaugia, padrąsina, ir tai taip pat labai padeda“, – dalijasi mintimis sodo kūrėja.
Šį sodą Ernesta vadina Pelenių projektu dėl netoliese esančio Pelenių kaimo. Tai septyni hektarai Alsėdžių apylinkėse, apsupti dirbamos žemės. Augalai išdėstyti keliose vietose. Ant kalnelio prie tvenkinio stovi akmenų siena, sukrauta iš akmenų, surinktų lyginant žemę. Iš pradžių jie gulėjo krūvose, vėliau buvo sudėti taip, kad atrodytų dekoratyviau.
Sodą puošia močiutės gėlės
„Neplanuoju visko apželdinti, noriu daug palikti gamtai. Jei būtų mano valia, čia visur žydėtų laukinės gėlės. Kiek agresyvesnę gamtą stengiamės šiek tiek suvaldyti. Visko nešienauju, tik retkarčiais ir tik takelius. Todėl noriu daugiau gėlynų – tada mažiau reikės šienauti. Likusią pievą atiduodame ūkininkui nusišienauti: ir mums gerai, ir jam.“
Sode auga gėlės, kurias dažnas prisimintų iš močiutės darželio: dedešvos, juozažolės, saulakės, rudeniniai astrai. Sodas sukomponuotas taip, kad jame nuolat kažkas žydėtų. Viskas prasideda narcizų takeliu pavasarį, vėliau vienus augalus keičia kiti.
Sezoną sode užbaigia saulakės ir senoviniai rudeniniai astrai, atkeliavę iš močiutės darželio. Ernestą žavi senovinės gėlės, nes jos ištvermingos, ilgai žydi ir džiugina ne tik ją pačią, bet ir bites. Pasak jos, taip pamažu gimsta erdvė, kuri yra ir pieva, ir gėlynas, o visa tai ji su šypsena vadina savotišku „sukontroliuotu chaosu“.
„Ši vieta skirta tik man. Čia užsuka tik šeimos nariai ir draugai. Tai vieta pabūti su savimi, pagalvoti, atsipalaiduoti, susikaupti. Čia galiu atvažiuoti pasidžiaugti tuo, kas sukurta, vasarą išsimaudyti tvenkinyje, paskaityti knygą ar tiesiog pasėdėti tyloje“, – sako Ernesta.
„Ketinu ir toliau kurti gėlynus bei turėti vietą, kurioje gera būti. Ateitis parodys, gal kažkada pavyks čia ir įsikurti. Norėtųsi namuko, tačiau viską reikia daryti paeiliui. Dabar jau išgelbėjau tvenkinį nuo dilgėlių ir nendrių, plečiuosi po truputį. Norisi daryti taip, kad vieną kartą padarai kokybiškai ir turi ilgai. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo pievų chaosas, viskas daroma taip, kad būtų gerai ir man, ir gamtai. Tiesiog leidžiu augalams rasti savo vietą ir atskleisti savo grožį.“
Sodas įkvepia kasdienį darbą
Kuriamas sodas Ernestai padeda ir darbe. Tai jaučia dirbdama Žemaitijos kadetų gimnazijoje psichologės padėjėja, bendradarbiaudama su mokytojais ir savo auklėtinių klase.
Anot jos, šiandien tiek vaikai, tiek suaugusieji dažnai ieško ryšio, tačiau ne visada žino, kaip išreikšti savo poreikius ir jausmus. „Todėl labai svarbu mokytis atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti. Kai galime tikraisiais vardais pasakyti, kas vyksta ir kodėl taip jaučiamės, daug lengviau ieškoti sprendimų“, – sako psichologė.
Ji tiki, kad kiekvienas žmogus turėtų atrasti veiklą, padedančią atsipalaiduoti ir susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.
„Galiu pasiūlyti šimtą užsiėmimų ar patarimų, tačiau tik eksperimentuodamas žmogus gali atrasti, kas tinka būtent jam. Man tokia vieta tapo šis sodas“, – sako Ernesta.
