Sekite 15min Google
Nuo tos akimirkos tavo sprendimai tampa kažkieno kito vaikystės dalimi. Kalba, kuria kalbi namuose, istorijos, kurias pasakoji, žmonės, kuriuos aplankai, ir vietos, kurias vadini savomis, po truputį kuria kito žmogaus tapatybę.
Kokį žmogų noriu užauginti?
Šis klausimas vieną dieną iškilo Mindaugui Vidugiriui Airijoje ir Pauliui Grigui Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jų keliai į užsienį buvo skirtingi. Mindaugą iš Lietuvos išvedė noras pažinti pasaulį, išbandyti save ir patirti gyvenimą kitoje kultūroje. O Paulių į Ameriką atvedė meilė.
Išvykęs žmogus dažnai pradeda geriau matyti tai, ką paliko.
Tačiau abu ilgainiui suprato vieną dalyką – išvykęs žmogus dažnai pradeda geriau matyti tai, ką paliko. Atstumas kartais tampa veidrodžiu. Tik nutolęs nuo savo šalies pradedi pastebėti jos spalvas. Ne tik kraštovaizdį ar miestus, bet ir tai, kas slypi giliau – kalbą, žmones, šeimos ryšius, papročius ir tą sunkiai nusakomą jausmą, kurį vadiname namais.
Airija: vieta, kurioje buvo gera gyventi, bet pradėjo trūkti šaknų
Kai 2000 metais, vos baigęs universitetą, Mindaugas Vidugiris išvyko į Airiją, jis neieškojo pabėgimo nuo Lietuvos. Jis ieškojo patirties. Norėjo pamatyti kitokį pasaulį, išmokti gyventi kitoje aplinkoje, peržengti pažįstamo gyvenimo ribas.
Airijoje jis praleido dešimt metų. Ten kūrėsi jo kasdienybė, draugystės, profesinis gyvenimas. Ten gimė pirmasis sūnus Jovaras. Iš pirmo žvilgsnio viskas buvo savo vietose.
„Airijoje mes tiesiog buvome laimingi“, – prisimena Mindaugas.
Tai nebuvo istorija apie nusivylimą užsieniu ar sunkų emigranto kelią. Priešingai – Airija šeimai suteikė daug gražių patirčių. Tačiau vaiko gimimas pakeičia žmogaus žvilgsnį.
Kol gyveni dėl savęs, svarbiausi klausimai dažnai sukasi apie galimybes. Kur geriau dirbti? Kur daugiau uždirbti? Kur patogiau gyventi? Kai tampi tėvu, klausimai pasikeičia. Kur mano vaikas turės šaknis? Kokią istoriją jis pasakos apie savo vaikystę? Ką jis vadins sava?
Mindaugas pradėjo galvoti ne tik apie tai, kur šeimai gera šiandien, bet ir apie tai, kokioje aplinkoje norėtų matyti savo vaikų ateitį.
Supratau, kad Lietuva yra šalis, kurioje norėčiau auginti daugiau vaikų.
„Airijoje kurį laiką auginome tik vieną sūnų. Ir būtent tada supratau, kad Lietuva yra šalis, kurioje norėčiau auginti daugiau vaikų“, – prisimena Mindaugas.
Jam tai nebuvo sprendimas, paremtas ekonomika ar praktiškais skaičiavimais. Priešingai, būtent gyvendamas svetur jis pradėjo vis labiau vertinti tai, kas Lietuvoje ilgą laiką atrodė savaime suprantama – kalbą, šeimos artumą, ryšį su seneliais ir jausmą, kad vaikas auga savo istorijos tęsinyje.
Amerika: šalis, kuri dovanojo galimybes, bet sustiprino ryšį su Lietuva
Paulius Grigas į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko kitaip. Ne su planu pradėti naują gyvenimą už Atlanto. O iš meilės.
„Aš esu meilės emigrantas. Susipažinau, žmona mane išviliojo iš Lietuvos“, – šypsodamasis pasakoja jis.
Jo žmona Agnia didžiąją gyvenimo dalį buvo praleidusi Amerikoje, todėl šeimos gyvenimas natūraliai susiklostė Los Andžele.
Ten gimė vaikai. Ten augo šeima. Ten buvo kuriami planai. Amerika jiems suteikė daug – kitokią kultūrą, kitokį požiūrį į žmogų, daugiau erdvės saviraiškai. Tačiau net gyvendamas viename didžiausių pasaulio miestų Paulius sako niekada nepraradęs jausmo, kad vieną dieną šeima grįš.
„Aš manau, viduje mes tikrai tą žinojom, kad grįšim. Net jeigu to garsiai nesakėm.“
Kartais sprendimas grįžti neprasideda nuo vienos datos kalendoriuje. Jis ilgai auga žmogaus viduje. Kaip sėkla, kuri tyliai laukia tinkamo laiko sudygti. Paulius sako, kad gyvenimas Amerikoje padėjo jam iš naujo suprasti Lietuvos vertę.
„Gyvenimas Amerikoje mane padarė daug labiau patriotišku žmogumi. Labai sustiprino mano ryšį su Lietuva.“
Tai vienas didžiausių emigracijos paradoksų. Kartais reikia išvažiuoti, kad suprastum, ką reiškia būti iš čia. Kartais reikia išgirsti kitų šalių kalbas, kad pradėtum branginti savąją. Kartais reikia gyventi toli nuo savo žmonių, kad suvoktum, kokie jie svarbūs.
Lietuviškumas, kurį atrandi tik būdamas toli
Jaunystėje daugeliui atrodo, kad pasaulis neturi ribų. Kad galima būti visur ir kad namai – tik vieta žemėlapyje. Tačiau gyvenimas svetur išmoko kitokios pamokos.
Paulius prisimena, kad ilgą laiką buvo populiaru kalbėti apie pasaulio pilietiškumą. Tačiau šiandien jis į tai žiūri kitaip.
Airijoje supratau tautos ir kalbos svarbą. Ten išmokau didžiuotis, kad esu lietuvis.
„Buvo mada sakyti, kad esi pasaulio pilietis. Bet realybėje tu juo nesi. Gali keliauti, gali gyventi įvairiose šalyse, bet žmogui reikia šaknų“, – dalijasi Paulius.
Panašų atradimą išgyveno ir Mindaugas.
„Airijoje supratau tautos ir kalbos svarbą. Ten išmokau didžiuotis, kad esu lietuvis“, – sako jis.
Žmogus gali turėti kelis adresus, gali kalbėti keliomis kalbomis ar pažinti daugybę kultūrų. Tačiau kažkur giliai vis tiek ieško atsakymo į vieną klausimą: kas aš esu?
Kalba – pirmieji vaiko namai
Kai šeima gyvena tarp dviejų šalių, tarp dviejų kultūrų, anksčiau ar vėliau iškyla klausimas: ką vaikui perduoti pirmiausia? Pasą? Tradicijas? Šalies istoriją?
Mindaugas Vidugiris ir Paulius Grigas į šį klausimą atsako panašiai – pirmiausia reikia perduoti kalbą. Nes kalba nėra tik žodžių rinkinys. Ji yra pirmoji vaiko vieta pasaulyje.
Vaikai kalbą išmoksta labai greitai. Klausimas, kiek ji svarbi tėvams.
Joje gyvena močiutės balsas, tėvų vaikystės prisiminimai, dainos, juokai ir net tie dalykai, kurių kartais neįmanoma išversti į kitą kalbą.
Mindaugo šeima Airijoje stengėsi, kad lietuvių kalba būtų jo kasdienio gyvenimo dalis. Šeima dalyvavo Airijos lietuvių bendruomenės gyvenime, kartu važiuodavo į renginius, šventes, minėjimus.
Tačiau Mindaugas įsitikinęs – vien bendruomenės neužtenka. Svarbiausia, kas vyksta namuose.
„Vaikai kalbą išmoksta labai greitai. Klausimas, kiek ji svarbi tėvams“, – sako jis.
Tai paprasta, bet labai stipri mintis. Vaikai dažniausiai neperima to, ką tėvai liepia. Jie perima tai, kas tėvams iš tikrųjų svarbu.
Jeigu šeimoje kalba yra gyva, jeigu ja juokiamasi, pasakojamos istorijos, sprendžiamos kasdienės problemos – ji tampa ne mokymosi objektu, o gyvenimo dalimi.
Paulius Grigas šiuo klausimu laikėsi dar griežtesnės taisyklės. Jo, trijų vaikų šeimoje Los Andžele sprendimas buvo aiškus: „Tik lietuviškai. Ir viskas.“
Mes netoleravom jokios dvikalbystės šeimoje.
Tai buvo sąmoningas pasirinkimas: „Mes netoleravom jokios dvikalbystės šeimoje. Su vaikais kalbėjome tik lietuviškai.“
Paulius prisimena, kad Amerikoje matė daug lietuvių šeimų, kuriose vaikai po kelerių metų beveik prarasdavo lietuvių kalbą. Iš pradžių atrodydavo, kad nieko blogo nevyksta. Vaikas tiesiog greičiau prisitaiko prie aplinkos. Greitai išmoksta anglų kalbą. Lengvai bendrauja su draugais. Tačiau kartu tyliai ima tolti nuo savo identiteto.
„Kalba yra pirmas inkaras. Jeigu jos nelieka, labai greitai pradeda nykti ir visa kita“, – sako Paulius.
Tai ir klausimas apie tai, ar vaikas vieną dieną galės atsiversti senelių laišką, suprasti šeimos istorijas ir kalbėtis su giminaičiais ne per vertėją.
Dvi kultūros – ne skilimas, o platesnis horizontas
Auginti vaiką tarp dviejų kultūrų dažnai atrodo sudėtinga. Tėvai baiminasi, kad vaikas gali pasimesti. Kad nežinos, kuriai šaliai priklauso. Kad jausis tarsi stovėtų tarp dviejų krantų.
Tačiau Mindaugas Vidugiris į tai žiūri kitaip.
„Jeigu šeima turi aiškias vertybes, gyvenimas tarp dviejų kultūrų tampa dovana.“
Man labai patiko jų laisvė. Nebijojimas pasakyti savo nuomonę. Nebijojimas būti savimi.
Jo manymu, svarbiausia ne tai, kiek kultūrų supa vaiką. Svarbiausia – ar jis turi tvirtą pagrindą. Vaikas, kuris žino, kas jis yra, nebijo pažinti kitų. Jis gali atverti duris į kitą pasaulį neprarasdamas savojo.
Paulius savo vaikų patirtyje taip pat matė didelę Amerikos dovaną: „Jie gavo atvirumą, laisvę, saviraišką.“
Amerikietiška aplinka jo vaikams suteikė tai, ką jis labai vertina – drąsą būti savimi.
„Man labai patiko jų laisvė. Nebijojimas pasakyti savo nuomonę. Nebijojimas būti savimi.“
Tai viena priežasčių, kodėl Paulius nenori, kad vaikai pamirštų amerikietišką patirtį. Jis nori, kad jie išsaugotų tai, kas gero buvo užauginta kitoje kultūroje.
„Norėčiau, kad jie visą gyvenimą išsaugotų požiūrį, kad nieko nėra neįmanoma.“
Jo manymu, tai viena didžiausių Amerikos pamokų.
„Amerika yra galimybių šalis. Ten žmonės tiki, kad gali kurti, bandyti, klysti ir vėl bandyti.“
Tačiau kartu svarbu, kad laisvė turėtų kryptį. Kad sparnai turėtų vietą, iš kurios pakilti. Nes žmogui neužtenka tik gebėti skristi. Jam reikia žinoti, kur yra jo dangus.
Ką Lietuva duoda vaikui, ko neįmanoma nusipirkti?
Kai kalba pasisuka apie grįžimą į Lietuvą, nei Mindaugas, nei Paulius nekalba apie tai, kad užsienis buvo blogas pasirinkimas.
Priešingai. Abi šalys jų šeimoms davė labai daug. Airija išmokė Mindaugą kitokio požiūrio į bendruomenę ir žmogų. Amerika Pauliui ir jo vaikams suteikė platesnį pasaulio suvokimą.
Norėčiau, kad jie visą gyvenimą išsaugotų požiūrį, kad nieko nėra neįmanoma.
Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti. Tai – ryšiai. Žmonės. Šeima. Seneliai, kuriems vaikas nėra tik balsas telefono ekrane. Pusbroliai ir pusseserės, su kuriais kuriami vaikystės prisiminimai. Draugai, kurie pažįsta ne tavo pasiekimus, o tavo istoriją.
Paulius sako, kad būtent socialinis ryšys tapo viena didžiausių jo gyvenimo pamokų.
„Žmogus yra socialinė būtybė. O svarbiausias tavo turtas yra socialinis ratas.“
Gyvendamas Amerikoje jis suprato, kad kiekvienoje naujoje vietoje žmogus turi viską kurti iš naujo.
„Kiekvienoje naujoje vietoje tau reikia metų, kol susikuri savo socialinę aplinką.“
Todėl šiandien jis daug labiau vertina tai, kas Lietuvoje dažnai atrodo savaime suprantama. Galimybę užsukti pas artimuosius. Galimybę būti tarp žmonių, kurie pažįsta tavo šeimą ne nuo šiandien. Galimybę vaikui augti ne tik tarp sienų, bet ir tarp ryšių.
Mindaugas šią mintį išreiškia paprastai: „Kad ir kur gyventum, svarbiausia išsaugoti ryšį su šeima ir plėsti pažinčių ratą.“ Nes galiausiai vaiko tapatybę kuria ne viena šalis. Ją kuria žmonės, kurie jį supa.
Mindaugas Vidugiris sako, kad būtent Airijoje išmoko didžiuotis tuo, jog yra lietuvis. Paulius Grigas Amerikoje suprato, kokią vertę žmogui turi šaknys, kalba ir bendruomenė.
Abu jie savo vaikams nori perduoti ne tik prisiminimus apie svetur praleistus metus. Jie nori perduoti kai ką daugiau – jausmą, kad pasaulis gali būti atviras, platus ir pilnas galimybių, tačiau kartu žmogui būtina žinoti, iš kur jis atėjo.
Galbūt todėl didžiausia dovana, kurią gali gauti tarp dviejų kultūrų augantis vaikas, nėra dvi kalbos ar du pasai. Didžiausia dovana yra aiškus atsakymas į klausimą „kas aš esu?“.
O kai šį atsakymą žinai, gali drąsiai keliauti bet kur pasaulyje. Nesvarbu, ar gyvensi Dubline, Los Andžele, Sidnėjuje ar Vilniuje. Šaknys netrukdo augti. Jos leidžia augti tvirčiau.
