„Nesakyčiau, kad tai stebuklas, bet stebėtis vis dar nepaliauju, nors man nemažai metų. Aš užaugau šalia miško, vienkiemyje. Kazlų rūdos giria atrodė kažkas įprasto, bet ten rausdavausi, eidavau, kiek save atsimenu – su gamta nuo pat gimimo. Miškas man visada buvo didelis ir vientisas organizmas. Aš iš į žiūrėjau kitaip nei kiti, labai sunku ir suprasti, ir perduoti“, – mintimis dalinosi rašytojas.
Į mišką, juokauja Selemonas, niekas jo niekada nepaviliojo, regis, domėjimasis gamta jam tiesiog įgimtas. Laidos svečias pasakoja apie gamtos fotografijos subtilybes ir žavesį, yra įamžinęs daug paprastam žmogui gyvai net nematytų gyvūnų, gražių vaizdų, tačiau paatvirauja ir apie tai, kokios foto svajonės dar nėra įgyvendinęs – ir ji visai ne tokia, kokią dažnas galėtų įsivaizduoti.
Vaikščiodami po mišką Silvestras ir Selemonas paliečia šiandien itin jautrias temas – miško saugojimą, žmogaus santykį su mišku ir nemokėjimą jo kurti, kirtimus, o galiausiai net autoritetingų gamtininkų, tokių kaip Tadas Ivanauskas, stoką. „Gamtoje valstybių sienų nėra“, – priminė Selemonas, kalbėdamas apie tai, kas laukia miško ateityje. Nors kalbant apie Lietuvą turėjo ir kuo pasidžiaugti, ir dėl ko nuogąstauti, vis tik pasaulinė miškų situacija, pripažino gamtininkas – neramina.
Paklaustas, ko galėtų palinkėti kiekvienam skubančiam žmogui šiandien, Selemonas pripažino, kad išties turi patarimą: „Ugdykime savo raštingumą. Kaip? Įsivaizduokime, dabar mes bendravime su gamta iš lėto artėjame prie tokios stadijos lyg užeitume į milžinišką biblioteką, bet skaityti nemokėtume.“
Visą pokalbio įrašą rasite čia:
Medijų rėmimo fondas projektui „Pasivaikščiojimas miške“ 2024 metais skyrė 20500 eurų.
