Tačiau šį kartą pasukome pamiškėje stovinčio namo su dailiais laikrodžiais link...
Namas su laikrodžiu
Rasti Vytą Sinkevičių nesunku: miestelio pakraštyje stovintis rąstinis namelis iškart patraukia akį savo dailumu ir keliais išorėje kabančiais laikrodžiais. Tokius įprasta matyti stotyse, o ne miško apsuptyje, – šmėsteli mintis, tačiau greitai viskas stoja į savo vietas. Čia gyvena laikrodžiai. Ir šiek tiek – pats Vytas.
Iš tiesų Vytas gyvena greta stovinčiame name, o jo butas – sausakimšas laikrodžių. „Žmona jau kurį laiką ragina juos išnešti, sako, vietą užima“, – juokiasi pašnekovas. Kad ir kaip būtų, rąstinis namelis buvo statomas būtent laikrodžiams, nors jame telpa ir žmonės. Užsiplikome kavos, įsitaisome ir pradedame pokalbį. Fone nuolat aidi tiksėjimas ir dūžiai, o išmušus valandai pasijunti tarsi sėdėtum pačiame orkestro viduryje.
„Čia kaip gyventi prie geležinkelio, – sako Vytas, – ilgainiui pripranti ir triukšmo nebegirdi.“ Tik įžengus į vidų galva ima suktis nuo gausos: sunku būtų rasti sieną, ant kurios nekabėtų ar prie kurios nestovėtų koks nors laikrodis. Paklaustas, kiek tiksliai jo kolekcijoje yra šių mechanizmų, šeimininkas prisipažįsta nežinantis. Spėja, kad jų – per šešis šimtus. Dalis jų dar remontuojami, kiti bute laukia savo eilės, tad kolekcija nuolat migruoja ir keičiasi.
Vytas, tremties vaikas
„Mano tėvas tarnavo Dragūnų batalione. Atėjus sovietams, atsirado dvylika karių, kurie griežtai atsisakė jiems prisiekti. Tarp jų buvo ir mano tėvas. Keturi iš jų – Kauneckas, Sirtautas, Juodis ir tėvas – buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Pirmiesiems dviem nuosprendis buvo įvykdytas, o tėvas liko gyvas – mirties bausmė jam buvo pakeista tremtimi į Vorkutos lagerius“, – pasakoja Vytas.
Įdomu tai, kad visos trys Vyto mamos seserys taip pat ištekėjo už politinių kalinių – taip susibūrė savotiška disidentų giminė. Šeimai gyvenant Krasnojarsko srityje, ten ir gimė V. Sinkevičius. Aštuntajame dešimtmetyje pašnekovas baigė Žemės ūkio akademiją ir gavo paskyrimą dirbti girininku Jonavos miškų ūkyje. Vėliau keliai atvedė į Pakaunę, kur Vytas susipažino su žymiais vietos laisvės kovotojais ir periodiškai su jais susitikdavo savo prižiūrimuose miškuose.
Vytautas Balsys-Uosis, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala ir kiti iškilūs vyrai buvo nuolatiniai jo svečiai. „Man įstrigę P. Pečiulaičio-Lakštingalos žodžiai. Jis yra pasakęs: jei ne partizanai, visa
Pakaunė būtų pilna atėjūnų. Jie lankydavo ir įspėdavo tuos, kurie apsigyvendavo tremtinių namuose. Antro įspėjimo nebūdavo – kai kam už svetimo turto pasisavinimą teko „prigulti po velėna“, – partizano pasakojimus prisimena Vytas. Jis yra girdėjęs, kad po kelių tokių partizanų reidų atvykėlius iš Sovietų Sąjungos vietos valdžiai tekdavo apgyvendinti prievarta – visi paniškai bijojo prarasti galvą.
Kuris brangiausias?
Šeimininkas prasitaria iš anksto nuspėjantis visus klausimus, kuriuos jam užduoda žurnalistai. Žvelgdamas tiesiai į akis ir šypsodamasis jis paklausia, ar aš taip pat norintis sužinoti, kuris kolekcijos laikrodis yra pats brangiausias. Pasidaro kiek nejauku – iš tiesų šį klausimą planavau užduoti tik pokalbio pabaigoje. „Jei jau taip – sakykite“, – priimu jo mestą iššūkį.
„Vertę matuoju ne pinigais. Nieko neperku antikvariatuose, man pakanka turgų ir mugių. O brangiausias – štai šis „Junghans“, – rodydamas į iš pirmo žvilgsnio visai neypatingą mechanizmą, sako Vytas. Jis pasakoja, kad senelis, būdamas stiprus ūkininkas, šį laikrodį pirko Griškabūdyje dar tarpukariu. Paklojo šimtą litų – anuomet tai buvo dideli pinigai, už kuriuos galėjai nusipirkti karvę. Senelis valdė per 70 hektarų žemės, tad nenuostabu, kad 1948-aisiais, kai vyko masiniai ūkininkų trėmimai, jis taip pat pateko į sąrašus.
Brangųjį laikrodį priglaudė ir išsaugojo atskirai gyvenusi senelio sesuo. Šeimai grįžus iš tremties ir pradėjus naują gyvenimą, vokiškasis mechanizmas vėl sugrįžo į namus. Nė karto neremontuotas, jis iki šiol sėkmingai skaičiuoja laiką Vyto namelyje. „Tai vienintelis likęs tėviškės prisiminimas, todėl man jis – pats brangiausias“, – atvirauja pašnekovas.
Vyto kolekcijoje dominuoja vokiški, amerikietiški, prancūziški ir švediški laikrodžiai. „Rusiškų nevertinu, bet šiek tiek turiu – gal kokius trisdešimt“, – tarsi teisindamasis priduria šeimininkas.
Sušaudytas Vytis
Vytas prisimena, kaip kartą pirkdamas stalą iš to paties pardavėjo sulaukė pasiūlymo įsigyti ir laikrodį. Ant jo išgraviruoti skaičiai byloja, kad mechanizmas pagamintas 1918 metais, o apačioje puikuojasi įrašas „Laisva Lietuva“. Kolekcininkas spėja, kad tarpukariu šis laikrodis puošė kokio nors valstybės tarnautojo ar karininko kabinetą. Atėję okupantai jį pavertė taikiniu: į laikrodį šaudyta pneumatiniu šautuvu – iki šiol aiškiai matomos švininių kulkų paliktos žymės.
„Spėju, kad tai buvo oficialus valstybės tarnautojų laikrodis, – pasakoja kolekcininkas. – Pamenu, kai dirbau girininku, vartydamas žurnalą „Miškai“ ant viršelio pamačiau lygiai tokį patį.“ Nors vėliau Vytui nepavyko išsiaiškinti, kaip ši fotografija pateko ant žurnalo viršelio, jam nekyla abejonių: abu laikrodžiai identiški. Tai patvirtina, kad jų būta ne vienetinių – jie buvo gaminami centralizuotai ir dalijami valstybės pareigūnams.
Pasukus kalbą apie sezoninį laiko keitimą, paaiškėja viena griežta taisyklė: rimtų mechaninių laikrodžių rodyklių nevalia sukti atgal – tai kenkia jų subtiliems mechanizmams. „Aš visuomet sakau: kaip gyvenimo atgal nepasuksi, taip ir laikrodžio“, – išmintimi dalijasi tremtyje gimęs vyras. Kai ateina metas laiką atsukti, jis tiesiog valandai sustabdo savo laikrodžius. O tada – vėl gyvena savo laiku.
Žinoti deramą laiką
Pasiteirauju Vyto nuomonės apie šiandien Lietuvoje populiarėjančius „lietuviškus“ rankinių laikrodžių prekių ženklus „Nemuną ir Nerį“, „Taurą“ ir kitus. Kolekcininkas kiek abejoja jų autentiškumu, tačiau užsimena, kad jubiliejaus proga yra gavęs gana prašmatnų rankinį laikrodį. Vis dėlto ši tema jam priminė dar vieną istoriją, kurią kadaise išgirdo iš P. Pečiulaičio-Lakštingalos.
Šie vyrai, tikros vietos miškų legendos, partizanavo aplinkiniuose miškuose. Tačiau kovai reikėjo ne tik drąsos, bet ir maisto bei kitų atsargų. P. Pečiulaitis-Lakštingala pabrėždavo, kad tokiose operacijose laikas buvo kritinis veiksnys. Per ryšininkus partizanai sužinodavo tikslų metą, kada vietos parduotuvę pasieks naujos prekės. Čia jiems slapta talkindavo pardavėjos. Laisvės kovotojai pasirodydavo su arklių kinkiniais ir operatyviai išsigabendavo viską, kas padėdavo išgyventi miške.
Tik praėjus kuriam laikui – paprastai po geros valandos – pardavėjos skambindavo „kam reikia“ ir pranešdavo: „Vėl miškiniai mus apšvarino.“ Baigdami pokalbį sutariame, kad viską gyvenime dera daryti savo laiku: neskubant, bet užtikrintai. O fone, skrosdami tylą, savo ritmą nenutildami muša šimtai laikrodžių...
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
