Sekite 15min Google
Vis dėlto netrūksta klausimų: kiek Ukrainos integracija kainuos ES, ar 2030 metų narystės tikslas realus ir ar pati ES yra pasirengusi priimti tokią didelę valstybę?
Apie tai rugpjūčio 28-ąją diskusijų festivalyje „Būtent“ diskutavo Europos Parlamento (EP) nariai Vytenis Povilas Andriukaitis, Rasa Juknevičienė, Paulius Saudargas ir apžvalgininkas Vytautas Bruveris.
2030-ieji – realus tikslas?
Europarlamentaras V. P. Andriukaitis atkreipė dėmesį, kad derybų dėl Ukrainos narystės ES procesas jau atsilieka nuo anksčiau numatyto grafiko.
„Pažadas buvo iki liepos mėnesio [atidaryti] visus šešis [derybinius klasterius]. Taigi, iš karto vėluojame. Tai įpareigoja mus visus dėti be galo daug pastangų, kad iki metų pabaigos tie klasteriai būtų atidaryti“, – sakė jis.
Vis dėlto procesą apsunkina atskirų ES valstybių interesai. V. P. Andriukaičio teigimu, bene daugiausia klausimų kyla dėl žemės ūkio sektoriaus, kuriame Ukraina matoma kaip stipri konkurentė.
„Neabejotinai labai daug prieštaravimų yra verslo sektoriuose, ypač žemės ūkyje. Akivaizdu, kad turime įrodyti, kad žemės ūkio sektorius nėra ta problema, dėl kurios reikėtų komplikuoti narystę arba klasterių uždarymą“, – teigė politikas.
Apžvalgininkas V. Bruveris į terminą, jog Ukraina prie ES prisijungtų iki 2030-ųjų, sakė žvelgiantis skeptiškai, pirmiausia dėl nenuspėjamos karo eigos. Jo teigimu, tokiame kontekste šalies narystė ES kol kas atrodo vargiai įmanoma, nors pats derybų procesas yra išties svarbus.
„Kiek šis terminas susijęs su realybe, niekas negali atsakyti. Viskas visgi susiję su karu, su tuo, ar apskritai ši valstybė išliks. Gerai, kad yra tam tikra politinė valia bent jau pradėti procesą iš ES pusės. Bet mes suprantame, kad čia daugiau toks politinis mesedžingas, pozavimas. Realūs postūmiai, aš neįsivaizduoju, kaip bus daromi“, – teigė V. Bruveris.
Kiek kainuos Ukrainos narystė?
Diskusijoje nemažai dėmesio skirta ir finansinei Ukrainos integracijos pusei. V. P. Andriukaitis pabrėžė, kad šiuo metu reikėtų atskirti kelias skirtingas išlaidų kryptis – paramą Ukrainai karo metu, pasirengimą narystei ir šalies atstatymą.
Anot parlamentaro P.Saudargo, remiantis Europos centrinio banko skaičiavimais, vien Ukrainos atstatymas po karo galėtų atsieiti bene 500 mlrd. eurų. Visgi, politiko teigimu, reikėtų vertinti ne tik tai, kiek ES turėtų skirti naujai valstybei.
„Grįžkime prie to esminio klausimo: kas yra ES? Mano nuomone, pagrindinis dalykas, kas yra ES, – tai vieninga rinka. Kai mes tai sukursime, mes pagaliau būsime stiprūs pasaulyje. Tik kartu [su Ukraina] mes esame pajėgūs mesti ekonominį iššūkį Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai“, – akcentavo jis.
Pasak P. Saudargo, Ukraina nuo 2014 metų yra jau gerokai pažengusi ekonominės integracijos su ES kelyje. „Ukraina jau praktiškai integruojasi į ES vieningą rinką. Visi muitai, visa prekybos aplinka, ji jau yra priderinama prie ES“, – teigė europarlamentaras.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į vieną jautriausių klausimų – Ukrainos žemės ūkį. Jo teigimu, dalis ES valstybių būtent dėl šio sektoriaus Ukrainą vertina kaip konkurentę ir nori stabdyti integracijos procesus.
„Jos [Ukrainos] neįleidžiama [į ES] ne todėl, kad ji yra atsilikusi, bet todėl, kad jos bijo. Nepabijokime to žodžio, sakykime tiesiai šviesiai. Ypač tos valstybės, kurios pačios yra išvysčiusios žemės ūkio sektorių: lenkai bijo, ispanai bijo, prancūzai bijo, visi jie bijo ukrainiečių“, – sakė P. Saudargas.
Nors ir sutiko, kad ekonominiai aspektai dabartinėms valstybėms narėms yra be galo svarbūs, europarlamentarė R. Juknevičienė į Ukrainos narystės kainą siūlė žvelgti dar plačiau – vertinti ne tik būsimas išlaidas, bet ir tai, kas būtų, jei Ukraina į ES nesiintegruotų.
„Jei kas nors čia turėjo omeny pinigus ar kokią nors kitą konkrečią išraišką, tai ne – visa tai yra visiškai menki, nereikšmingi dalykai, palyginti su tuo, kodėl Ukrainos narystė ES yra būtina“, – sakė ji.
Pasak politikės, Ukrainos narystė yra tiesiogiai susijusi ne tik su šios šalies ateitimi, bet ir su Lietuvos bei visos Europos saugumu.
„Aš Ukrainos narystę ES matau lygiai tokios pat svarbos kaip mūsų pačių narystę, nes šios narystės nebuvimo kaina yra ir mūsų valstybės išlikimas, ateitis, saugumas“, – teigė R. Juknevičienė.
Ar pati ES pasirengusi Ukrainai?
Europarlamentaras P. Saudargas pabrėžė, kad Ukraina integracijos į ES procese dar turi atlikti savo namų darbus. Pasak jo, šalis reformuojasi, o pastarieji įvykiai rodo, kad kova su korupcija nėra vien deklaratyvi – valstybėje imamasi konkrečių veiksmų prieš korupciniais nusikaltimais įtariamus politikus ir pareigūnus.
„Šis procesas yra dinamiškas, nuolat priiminėjami teisės aktai Aukščiausiosios Rados, susiję su korupcijos prevencija. Pažiūrėjus ne iš teisėkūros, bet iš praktinės pusės į visus pastarojo meto rezonansus, aiškiai matosi, kad valstybė valosi“, – sakė politikas.
Vis dėlto, jo vertinimu, šis procesas galėtų vykti sparčiau. P. Saudargas taip pat pripažino, kad ES, vertindama Ukrainos pažangą, kai kuriose srityse daro tam tikras nuolaidas. „Gana atvirai pasakysiu, bet ir daromos nuolaidos iš ES pusės. Kartais užmerkiamos akys ir teisės aktai nebūtinai būna visiškai griežti korupcijos atžvilgiu“, – teigė jis.
Tačiau toks požiūris ne visoms ES valstybėms priimtinas. Politiko teigimu, Ukrainos atžvilgiu dalyje Europos sostinių stiprėja nuostata, kad narystė negali būti suteikta avansu – šalis turi atitikti bendrus reikalavimus.
„Nematau didelio entuziazmo iš visų Europos sostinių. Formuojasi naratyvas iš tų labiau Ukrainos atžvilgiu skeptiškų valstybių, kad visiems turi būti vienodos sąlygos, kad narystė turi būti grįsta pasiekimais, užsitarnauta, o ne [gauta] avansu“, – sakė P. Saudargas.
Visgi europarlamentarė R. Juknevičienė atkreipė dėmesį ir į kitą medalio pusę: net ir visiškai pasirengusi Ukraina negalėtų tapti ES nare, jeigu pati Bendrija nebus pasiruošusi jos priimti. Anot jos, ES dar laukia ne viena svarbi reforma.
„Aš žinau tikrai iš savo kolegų vokiečių, jų elito nuotaikų, kad be reformų pačioje ES Ukrainos narystė išvis neįmanoma. Kokių reformų? Tai, visų pirma, sprendimų priėmimo reformos, veto teisės, kuri liks turbūt, bet tiktai labai svarbiais klausimais“, – tikino politikė.
Kalbėdama apie veto teisę, ji pabrėžė, kad vienos valstybės galimybė blokuoti bendrus sprendimus gali tapti rimtu iššūkiu ne tik Ukrainos integracijai, bet ir pačios ES gebėjimui veikti.
„Akivaizdu, kad tuo naudojasi išorė. Užtenka vienos valstybės, didesnės ar mažesnės, kuri gali užblokuoti viską, ir mes labai greitai galime atsidurti Abiejų Tautų Respublikos seimelių pozicijoje, kada žlugo valstybė vien todėl, kad nesugebėjo priimti sprendimų“, – teigė R. Juknevičienė.
Ką gali padaryti Lietuva?
Lietuvai ruošiantis 2027 metais pirmininkauti ES Tarybai, diskusijoje nemažai dėmesio skirta tam, kokį vaidmenį ji galėtų atlikti Ukrainos integracijos į ES procese. EP narys V. P. Andriukaitis teigė, kad Lietuvai jau dabar reikėtų formuoti aiškią darbotvarkę ir ruoštis ne tik Ukrainos derybų klausimams, bet ir platesniems ES sprendimams.
Pasak politiko, vienas svarbiausių klausimų – būsima ES daugiametė finansinė programa (MFF) ir joje numatytas finansavimas Ukrainai.
„Reikia diskusijos dėl daugiametės finansinės perspektyvos skaičių ir dydžių. Lietuvos pozicijos aš [šiuo klausimu] nematau. Reikia kelti klausimus, kad MFF bent kažkiek atitiktų Ukrainos finansinius poreikius“, – sakė V. P. Andriukaitis.
Jis sukritikavo ir diskusijoje minimą 100 mlrd. eurų sumą, numatomą Ukrainai naujajame ES biudžete. „Čia katino ašaros, nesidangstykime tokiais skaičiais. Reikia mažiausiai 20 procentų padidinti tai, kas brėžiama.
Tai yra mūsų, Lietuvos, atsakomybė. Būtent dabar, kai [ES Tarybai] pirmininkauja Airija, Lietuvos Vyriausybė, užsienio reikalų ministras ir Seimas turi dėti visas pastangas konsoliduoti kitų šalių narių mobilizaciją, nes be mobilizacijos negalima pasiekti rezultatų“, – tvirtino politikas.
Galiausiai V.P.Andriukaitis atkreipė dėmesį ir į vieną iš nedaugelio Lietuvai prieinamų stiprių svertų – veto teisę, kai sprendžiami MFF klausimai.
„Būtent šioje vietoje Lietuva gali pasinaudoti veto teise. Ant stalo padėtas jau konkretus susitarimas dėl MFF. Ar gali Gitanas Nausėda pasakyti Europos Vadovų Taryboje: „Kadangi MFF priimamas vienbalsiškumo principu, aš vetuosiu“? Gali“, – imtis veiksmų paragino europarlamentaras.
