– Vaikus auginti dabar lengviau, nei buvo mamoms ar močiutėms, bet psichologinis krūvis juk tas pats?
– Taip, dabar mes visos vairuojame, vaikai auga su sauskelnėmis, vežiojame juos moderniuose transformuojamuose vežimėliuose, drabužius skalbiame automatinėmis skalbyklėmis. Be to, bent jau didmiesčiuose pasikeitusi ir visuomenės nuomonė: būdama mama, tu neturi tik sėdėti su vaiku, o jis nėra tavo „vargelis, kurį turi išvargti“. Nemažai pasistūmėta ir lygių teisių srityje – aktyvios supermamos labai už tai kovoja, tik kartais gal kiek perlenkia lazdą...
Aišku, yra dalykų, kurie liko ir liks. Mamos ir pervargsta, ir neišsimiega, ir nenustoja jaudintis dėl savo vaikų. Tačiau dabar dažna mūsų nebebijo gimdyti ir antrą, ir trečią vaiką, nes nemano, kad juos auginti – nepakeliama našta. Niekada nesijaučiau izoliuota ar atitrūkusi nuo gyvenimo, kaip tik, gimus vaikams, man regis, turiu daugiau kūrybinių minčių.
– Esate vienturtė. Svajojote apie didesnę šeimą?
– Visada norėjau turėti daugiau vaikų. Visada svajojau: kai su vyru būsime seni, suvažiuos pas mus bent jau trys vaikai su savo gausiomis šeimomis, džiaugsimės anūkais, sėdėsime prie didelio stalo, bus daug juoko, triukšmo – itališkos šeimos modelis man tikrai prie širdies.
– Įsivaizdavote, kad būsite aktyvi mama, ar taip susiklostė?
– Manau, kad moteriai svarbiausia nebūti įspraustai į rėmus, kurie jai visiškai netinka. Jei realizuoji save tik šeimoje, labai gerai. Bet aš žinojau, kad man to neužteks, kad aš kitokia, – man būtų labai sunku vien sėdėti namie. Tik gimus dukrai, kuriai dabar septyneri, ligoninėje turėjau kompiuterį, atsakinėjau į darbo korespondenciją. Man tai atrodė natūralu, bet kitiems savo gyvenimo būdo neperšu... O interneto svetainė atsirado tada, kai laukiausi sūnaus – jam gimus jau po mėnesio įsitraukiau į darbus.
– Be streso, nerimo, skubos? Viskas klojosi kaip pasakoje?
– Aišku, buvo visaip: dirbu kompiuteriu, vaikas tampo už kojos, reikia dėmesio ir tam, ir tam, o galiausiai nieko nepadarai labai gerai. Daug padėjo ir padeda vyras. Kai apsčiai turėdavau darbo, jis, grįžęs vakare, pasiimdavo vaikus į lauką ir leisdavo man susikaupti...
Ir pavargstu, ir zyziu, ir vaikai serga – kaip visoms. Tik didelis pliusas, kad mano darbas – interneto erdvėje, tad galiu kai ką nuveikti ir sėdėdama namie su sergančiais vaikais, ir būdama kur nors prie šiltos jūros, o salone turiu pagalbininkę. Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad gyvenu taip, kaip noriu gyventi.
– O kaip sąžinės priekaištai, kuriuos jaučia daug dirbančios mamos?
– Turbūt visas apninka jausmas, jog esi nepakankamai gera mama. O ilgainiui suvoki, kad stengiesi juk būti tokia gera, kokia tik įmanoma. Kartą nupurtė dukros frazė: „Mamyte, kodėl tu visada tokia pikta?“ Buvo laikotarpis, kai tikrai plėšiausi tarp gausybės darbų ir reikalų, kai net būdama su vaikais vis įnikdavau į kompiuterį ar telefoną ir jų beveik nebegirdėdavau, kai net vyras sakydavo: „Gal tu geriau nieko nebedaryk...“ O dabar mėginu ieškoti kompromisų, kad ir šeima būtų laiminga, ir aš geriau jausčiausi, ir darbas nenukentėtų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lina Danienė: „Svarbu, ne kuriuo keliu, o KAIP eisi“
– Kaip tai padaryti?
Moteriai, kuri imasi verslo, pusę šio sėkmės nulemia jos gyvenimo partnerio palaikymas.
– Nesinervinti dėl smulkmenų ir užsitikrinti vyro palaikymą. Jei vyras suteikia galimybę neprisidėti prie šeimos biudžeto, o uždirbtus pinigus panaudoti verslui, tai labai padeda. Manau, moteriai, kuri imasi verslo, pusę šio sėkmės nulemia jos gyvenimo partnerio palaikymas.
– Betgi tekėdama tikriausiai ir tikėjotės, kad vyras jus visada palaikys?
– Tada dar nemąsčiau apie verslą, viskas vyko spontaniškai, ir pirmas žmogus, kuris paskatino mane pabandyti, buvo jis. Pamenu, suabejojau, ar man pavyks, ir jis tiesiog pasakė: „Na ir kas? Bet būsi pabandžiusi.“ Viskas ir prasidėjo nuo to, kad nežinojau, kur parduoti savo vestuvinę suknelę, o vyras mestelėjo, kad galėčiau sukurti puslapį internete. Taigi – visiškas atsitiktinumas.
– Jūsų dukrai salone patiktų...
– Čia jai rojus, ateityje ji ruošiasi net dirbti „vedybininke“ – tokį naujadarą sukūrė iš žodžių „vadyba“ ir „vedybos“. O aš džiaugiuosi, kad vaikai mato, jog jų mama dirba ir jai tas darbas patinka. Tikiu, kad jų galvelėse programuojasi mintys apie jų svajonių darbą ar verslą.
– Dar egzistuoja nuostata, kad vyrų verslas esą svarbesnis?
Manau, tikrai taip. Moteriai sunkiau ir pradėti verslą, ir jį išlaikyti. Juk vyro niekas neklausia, ar jis susitvarkys su darbais ir mažamečiais vaikais... O kas lieka namie, kai vaikai suserga? Žmona.
Atėjus laikui pasiaukoti, kuris iš dviejų aukojasi? Žmona. Nors yra ir džiuginančių dalykų: vis daugiau įmonių vadovų nebebijo priimti į darbą jaunų moterų su mažamečiais vaikais ir skatina jas kilti karjeros laiptais.
