Apie verslą be skaičiavimų, kainos ir vertės santykį, motinystę be lūkesčių ir meilę, kurią kartais tenka iš naujo atrasti – pokalbis su Kristina Stroliene.
– Kristina, kiek metų jūsų verslui?
– Jau dvidešimt. Savo verslo istoriją skaičiuoju pagal vaikus – taip lengviausia prisiminti. Kai pradėjau verslą, mano vyresniajai dukrai buvo vieneri metai.
Pradžia buvo baldinių audinių distribucija. Tuo metu rinkoje dominavo pigūs turkiški audiniai, o aš nusprendžiau atvežti prabangius, austus itališkus gobelenus. Pamenu, baldininkai žiūrėjo skeptiškai: „Kas čia juos pirks? Tikrai neužsikabins...“ Bet aš tikėjau, kad pirks. Taip ir nutiko.
Įmonę kūrėme dviese – aš ir mano partneris. Jis buvo investuotojas ir akcininkas, o visa veikla – mano žinioje.
Povilas rūpinosi užuolaidomis, o netrukus vienas kitą ir įsimylėjome.
Būtent per šį darbą susipažinau su Povilu. Tuo metu nuomojausi patalpas pastate, kuris priklausė jo šeimai – čia dirbame iki šiol. Šis pastatas nuo seno turėjo gilias tekstilės tradicijas: Povilo mama anksčiau dirbo vadovaujantį darbą tuometiniame P. Ziberto kombinate, o vėliau tęsė šeimos verslą su audiniais. Povilas rūpinosi užuolaidomis, o netrukus vienas kitą ir įsimylėjome.
– Kaip kolegiški santykiai peraugo į kažką daugiau?
– Povilas buvo jaunas, gražus, perspektyvus ir turtingas vaikinas, aplink kurį sukosi daugybė merginų, o mano santuoka buvo ką tik iširusi, auginau vienerių metų dukrą. Pas jį merginos eidavo „tuntais“.
