Šiandien V. Stanislovaitis kaip viesulas lekia per Lietuvą pristatydamas dvi savo knygas „Dėdės Juzės godos“ ir „Dėdės Juzės kantičkos“. Šiame personaže kiekvienas gali atpažinti bent dalį savęs. Gal dėl to galybė žmonių jį taip myli. 49-erių V. Stanislovaitis šiandien yra tikra feisbuko žvaigždė, tačiau tai tik mažytė jo dalis. Jis ir pats nežino, kas taip sudėliojo, kad jokių rimtų universitetų nebaigęs jaunuolis tapo tikru rašytoju, aktoriumi, laikraščio redaktoriumi ir niekur nepabėgo iš Joniškėlio.
Kaip gimė dėdė Juzė?
Jau 36 tūkstančiai internautų seka žvaigždę iš Joniškėlio – miestelio Pasvalio rajone – V. Stanislovaičio feisbuko puslapį, kuriame jis pasisveikina savo personažo dėdės Juzės žodžiais: „Sveiki, kuo mano kukli asmenybė gali Jums padėti? Dabar greičiausiai valgau plaučėtus virtienius, arba guliu ant sofos ir krapštau nosį,“
Kadaise V. Stanislovaitis, jau būdamas laikraščio „Darbas“ redaktoriumi, sumanė rašyti rubriką apie daržus ir sodus. O kad nebūtų taip nuobodu, sukūrė personažą dėdę Juzę ir jo žmoną Zosę. Skaitytojams taip patiko dėdė Juzė, kad sodai ir daržai tiesiog nublanko. Visiems parūpo Juzės kasdienis gyvenimas. Taip šis personažas atsirado ne tik laikraštyje, bet ir viename Panevėžio radijuje, V.Stanislovaičio feisbuke ir knygose.
Aš kartais pats norėčiau susipažinti su tuo Juze, apie kurį man pasakoja žmonės.
„Dabar dažnai mane kviečia kaip personažą – dėdę Juzę. Ar kokį renginį vesti, ar knygą pristatyti. Tikisi, kad aš blevyzgosiu ir juokinsiu. Juzė iš tiesų žmonėms kartais atrodo kaip naivus ir juokingas žmogus. Aš kartais pats norėčiau susipažinti su tuo Juze, apie kurį man pasakoja žmonės. Kiekvienas jį mato savaip. Tačiau Juzė yra ir labai jautrus žmogus, kartais jaudinantis iki ašarų“, – atvirauja personažo originalas.
Dėdė Juzė yra tik dalis šio dikto ir jautraus žmogaus. Juk visų pirma – Juzė yra iš Viktoro, o ne atvirkščiai. Galybė žmonių pamena V. Stanislovaitį iš įspūdingų ekskursijų po Joniškėlio dvarą. Veiksmas vyksta naktį ir tyloje. Kitaip vaiduoklis nepasirodys ir visa ekskursija bus perniek.
Iš kur tuomet šis dėdę sukūręs Viktoras? Juk jis pats prisipažino, kad Šiauliuose, studijuodamas filologiją, sutiko biržietę. Vos 18 metų baigėsi visi mokslai ir prasidėjo šeimyninis gyvenimas. Tuomet atrodė, kad Joniškėlis parsiviliojo dėl to, kad arčiau tėvų lengviau gyventi. Dabar trijų dukrų tėvas ima suprasti, kad be to etapo nebūtų tokio barzdoto Joniškėlio veido ir paties Juzės. Kur slypi kūrybinė paslaptis?
„Užaugau namuose su dviem tūkstančiais knygų. Aš jose pabėgdavau nuo viso pasaulio. Tai mano tėvo biblioteka. Tetės istorija kažkuo panaši – nieko daug mokslo negavęs, bet didžiulis knygų skaitytojas ir istorijų pasakorius. Mama buvo istorijos mokytoja, todėl namuose mėtėsi tokia kažkurio klebono „papkė“ su Joniškėlio istorija. Kažkada mokykloje šią istoriją paruošiau ir išlemenau prieš klasę. Iš ten ir atsirado ta ekskursija po dvarą ir tas vaiduoklis. Dabar galiu pasakyti tiek – dvarų ir pilių plytos visur panašios – ir Londone, ir Joniškėlyje. Visą jausmą ir tikrumą sukuriame mes.
Dvarų ir pilių plytos visur panašios – ir Londone, ir Joniškėlyje. Visą jausmą ir tikrumą sukuriame mes.
Esu ir Pasvalio krašto teatro žmogus. Ir eilėraščius rašiau. Tokį mane sukūrė amžinatilsį talentingas režisierius Gintaras Kutkauskas – visą Europą kartu apkeliavome. O mano lietuvių kalbos mokytoja Laimutė Vaitkevičienė visada ginasi, kad ji čia nieko dėta, bet šis nuostabus žmogus man labai daug davė“, – apie savo ištakas porina rašytojas.
Laimė – kai esi jaunas ir visi šalia
Dažnai dėdės Juzės istorijos žmonėms kažkodėl primena sovietmetį. Ten yra visokių ryškių agrarinių akcentų su burokais, lauko budele ar blynais, keptais petelnėje ant kiaulės taukų. Bet čia V. Stanislovaitis kartais ne juokais pykteli ir į šipulius daužo tą sovietmečio romantikos iliuziją.
Ne sovietmetis mums sukūrė laimę, o tai, kad šalia buvo tėvai, močiutės.
„Sako – kokie laimingi laikai buvo! Nieko panašaus. Buvo baisūs laikai, kai net bijodavome per pamoką išeiti pasisioti. Ne sovietmetis mums sukūrė laimę, o tai, kad šalia buvo tėvai, močiutės. Mes laimingi, kai esame jauni, niekas neskauda ir esame kartu. Aš iš tiesų siaubingai pykstu, kai žmonės nostalgizuoja kalėjimą. Juk net bulviakasis nuostabus ne bulvėmis, o tuo, kad visi kartu būname“, – atvirauja aktorius ir rašytojas.
Kartais į renginius pakviestas V. Stanislovaitis savo pasakojimus pradeda klausimu – kaip jūs čia toje skylėje gyvenate? Suklūsta žmonės, įsižeidžia. Nejaugi dėdė pasikėlė į puikybę? „Paklausiu, nes kadaise tokie kauniečiai auksinėmis grandinėmis ant kaklų ir didelėmis mašinomis atvažiavo į Joniškėlį. Liepė greitai papasakoti apie tą skylę, kurioje gyvenu. Jie skuba kitur, kur daug įdomiau. Nėra ko pykti, jei žmonėms taip atrodo. Po poros valandų jie jau galvojo, kad atvyko į pasaulio centrą ir niekada Joniškėlio neužmiršo. Jų požiūris pasikeitė, o Joniškėlis liko tas pats ir toks pat.
Laikmetis keičiasi – aš visko bijodavau, o mano dukros jau nebijo nieko.
U jėzau, koks tas Joniškėlis įdomus! Visi aikčioja. Čia ne Joniškėlis, o visa Lietuva tokia nuostabi. Durna mada, kad daugeliui mūsų tik Paryžiuje ar Londone kas nors gero gali būti, bet tik ne pas mus“, – pasiteisina V. Stanislovaitis.
Žinoma, daugelis dabar sakys – čia blogai, nes vaikai išvyksta! Vyras atkerta – tegul jie lekia aplink pasaulį. Juk visa tarpukario Lietuva pastatyta iš grįžusių migrantų pinigų. Išvyks, pasisems drąsos, patirties, idėjų, parveš pinigų. Vieni kažką sukurs svetur. Kiti tai padarys čia.
„Jau ne vienas toks Joniškėlyje yra. Jie išlėkė, o aš likau. Jie tobulėjo ten, o aš brendau čia. Gal iš tiesų kažko bijojau? Esu namisėda? Taip, gal demografija ir prasta, tačiau tikinčių savo miesteliais daugėja, o bambančių – mažėja. Laikmetis keičiasi – aš visko bijodavau, o mano dukros jau nebijo nieko“, – guodžiasi pašnekovas.
Mums nebus blogos vietos gyventi, kai galiausiai suvoksime, kad mūsų namai yra ypatingi ir labai svarbūs.
Žinoma, V. Stanislovaitis viską pasakoja dailia pasvalietiška tarme, kurią baisiai sunku užrašyti – nėra tokių raidžių. Moka ir gramatiškai. Juk laikraštį kasdien redaguoja ir dar pats parašo. Tiesa, pirmasis jo redaguotas laikraštis vadinosi „Pletkai“. Vienuoliktoje klasėje sugalvojo pats tokį išleisti. Šiek tiek pasijuokti iš draugų, šiek tiek iš mokytojų. Vienu pirštu spausdinimo mašinėle surinkdavo ir tekstus ir visą maketą. Vietos plytinė turėjo stebuklingą aparatą, kuriame buvo galima tą laikraštį padauginti ant pajuodavusių lapų.
Neskubėk mesti akmens
Taigi, Lietuvoje ir dėdė Juzė ir Viktoras – tikri Joniškėlio advokatai bei ambasadoriai. Abu griauna naratyvą, kad kaimuose ir miesteliuose viskas pragerta. Sako, kad svečiams kartais reikia priminti, kad pas mus yra kombainų, kurie kainuoja milijoną. Čia karvėms groja Bethoveną. Mūsų ūkininkai ne tik žemę aria, bet yra rėmėjai, kolekcininkai. Kažkas ir lėktuvu skraido. Gal jaunieji ūkininkai mažiau mėgsta gyvulius, tačiau augina šitaki grybus arba šilauoges.
„Pats visą gyvenimą vadovaujuosi savo močiutės Elzės išmintimi – jos turėjo daugiau už dešimt profesorių – neskubėk, visada spėsi mesti akmenį. Visada stengiuosi suprasti tuos, pas ką nuvažiuoju ir tuos, kurie gyvena šalia. Yra žmonių, kurie gyvena visai kitokiame pasaulio suvokime, bet gal tai jo kelias? Gal kai kurie jų supras, kad pasties sveikatai yra geriau pastebėti gerus dalykus nei akcentuoti blogus. Visada pabandyti suprasti žmogų ir daugiau klausyti nei kalbėti. Gal dėl to po mano rašiniais feisbuke tikrai mažai neapykantos žmonės skleidžia. Ką sėji, tą ir pjauni.
Yra žmonių, kurie gyvena visai kitokiame pasaulio suvokime, bet gal tai jo kelias?
Tiesa, nemoku savęs parduoti. Tiesiu žmogui savo knygą ir bijau – o jei jam nepatiks? Gal tuomet turėsiu grąžinti pinigus dvigubai? Praktiškai neimu pinigų už reklamą, nes nuoširdžiai noriu padėti arba visomis jėgomis palaikyti Joniškėlio verslą. Tuo pačiu – galiu išlikti savimi, nesu įpareigotas kažką girti. Nepamirškime, kad Joniškėlyje verslą kuria tie žmonės, su kuriais užaugau. Palaikyk savo kaimyną ir tave palaikys. Čia yra mano pasaulio centras.
Kodėl man nuoširdžiai nesidžiaugti, tarkime, mūsų vietiniu alumi? Vokiečiai ir čekai gali, o pas mus alus – blogis? Blogis, nes kažką pamiršome. Nebežinome, kad yra pirmos vagos, pakasynų, krikštynų alus. Tai ritualinis gyvenimą nuspalvinantis reikalas. Nebežinome, todėl dejuojame iš gero gyvenimo, o ne iš blogo. Mums nebus blogos vietos gyventi, kai galiausiai suvoksime, kad mūsų namai yra ypatingi ir labai svarbūs. Nesvarbu – Niujorkas, Joniškėlis, Balbieriškis ar Valakėliai.“
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
