O štai tada jau likimas, sėkmė ir gebėjimas taip meluoti, kad nepagautų, jog neskaitei chemijos, o naktį praleidai su Montekristu. Nepagautų nemokant ir neparašytų prasto pažymio. Nes tėčiui visai neįdomu buvo, kas sutrukdė mokytis. Ar muštynės pas kaimynus, ar lūžusi koja, ar kieme nusileidusi ateivių lėkštė.
Mokytis nesimokant. Gauti geresnį pažymį už blogesnes žinias. Paprastas kaip žemė mokinio tikslas. Pats baisiausias dalykas būdavo, kai viena mokytoja po kontrolinio liepdavo patiems save įvertinti. Pavydėdavau draugams, kurie drąsiai sau trigubai pakeldavo pažymį. Iškart. Be apmąstymų. Aš negalėdavau. Ir vis per tą sąžinę. Tai kaip svečiui dedi cukraus daugiau, kad nepagalvotų, jog esi šykštus, o pats svečiuose įsikrauni kelias cukraus kruopelytes, kad nepagalvotų apie tave, jog esi gobšuolis.
Kai mokykla buvo baigta ir murzinom šventinės suknios padalkom išlydėjau saulę, nustebusi supratau, kad tai, kas baigėsi, turi vėl prasidėti.
Visada sumažindavau savo pažymį. Dėl sąžinės. O mokytojas sąžinės neturėdavo – tiek ir parašydavo.
Kai mokykla buvo baigta ir murzinom šventinės suknios padalkom išlydėjau saulę, nustebusi supratau, kad tai, kas baigėsi, turi vėl prasidėti. Miestas, jūra, gražūs draugai, nuotykiai, meilės ir... mokslai.
