Jo vertinimu, šiuolaikinė žurnalistika turi daugiau galimybių nei bet kada anksčiau, tačiau kartu praranda tai, kas buvo svarbiausia – savitumą, pagarbą žmogui ir norą ieškoti savų temų.
„Šiandieninių žurnalistų nėra ką lyginti su tais, kurie buvo mano jaunystėje. Jie moka užsienio kalbas, girdi, mato, skaito, verčia. Profesionalumas tikrai išaugęs“, – pripažįsta jis. Vis dėlto netrukus priduria: „Bet visi darosi vienodi.“
Suvienodėjusi žiniasklaida, anot pašnekovo, yra viena didžiausių šiuolaikinės žurnalistikos problemų. Atsivertus skirtingus portalus ar laikraščius, skaitytojas randa tą pačią informaciją.
„Iš spaudos konferencijos visi deda tą patį. Vienas gal kiek kitaip parašo, bet iš esmės tas pats. Atsivertus portalą – viskas tas pats. Konkuruojama tik greičiu, o ne kitokiu požiūriu, nuomone.“
Būtent todėl V.Mačiulis išskiria tuos žurnalistus, kurie dar ieško savo istorijų ir nebijo dirbti kitaip. Tokius autorius jis vertina kaip išimtis, o ne bendrą taisyklę: „Sporte tokių yra, kitur irgi. Jie išsiskiria, juos gali atpažinti. Tokie žurnalistai įdomiausi.“
Žurnalistai nustojo ieškoti
Apie darbą radijuje V.Mačiulis svajojo nuo vaikystės – jau šeštoje klasėje žinojo, ko nori, ir pradėjo ruoštis. Tai padėjo pakloti pamatus. Visgi pradėjus dirbti svarbiausiu jo bruožu tapo iniciatyvumas. Būtet to, anot pašnekovo, šiandien žurnalistikoje taip pat trūksta.
„Aš nuo pat pirmųjų darbo metų sąmoningai ieškojau neįprastų temų. Visą laiką norėjau viską daryti kitaip, nors kartais iš vadovų sulaukdavau priekaištų. Bet buvo ir palaikančių.“
Toks požiūris lydėjo visą jo karjerą – nuo pirmųjų reportažų rajono laikraštyje iki televizijos filmų, kuriuose atsisakė tradicinio užkadrinio diktoriaus teksto.
„Kiekvienas turi turėti savo veidą. Ir išvaizda, ir balsu, ir mąstymu. Turi atsiskleisti tavo, kaip žurnalisto, braižas“, – įsitikinęs jis.
Jam skaudu matyti, kad šiandien, jo žodžiais, daugelis žurnalistų laikosi vieno principo: „Mes nesame išradėjai-žurnalistai, neieškome temų. Rašome tai, ką gauname.“
Trūksta pagarbos žmogui
Ne mažiau už profesinius pokyčius V. Mačiulį jaudina ir pasikeitęs santykis su žmonėmis: „Man skaudžiausia, kai pradedam kurį nors žmogų plakti. Ar krepšininką, ar valdininką, ar policininką – visi puolam. O jeigu pradedam girti – vėl visi. Taip vieni iškeliami, kiti – sumaišomi su žemėmis. Ir abiem atvejais nėra gerai.“
Jo įsitikinimu, žurnalistika praranda pusiausvyrą: „Gyvenime nebūna vien tik juoda ar vien tik balta.“
Jo paties darbo esmę geriausiai atskleidžia toks profesinis credo: „Žmogus – žmogui – apie žmogų.“
Anot V.Mačiulio, būtent žmogus turi būti svarbiausias žurnalistikos objektas, o ne noras bet kokia kaina jį pažeminti ar išaukštinti.
Populiarumo medžioklė pavojingesnė už cenzūrą
Nors sovietmečiu žurnalistams teko dirbti griežtos cenzūros sąlygomis, o dabartiniai žurnalistai turi, regis, beribę laisvę, V.Mačiulis nemano, kad šiandien viskas automatiškai geriau.
Jis prisimena anuomet buvusius suvaržymus vaizdingu palyginimu: „Mes buvom kaip vilkiniai šunys pririšti prie būdos. Labai daug ko negalėjom.“ Tačiau atgavus laisvę, jo manymu, atsirado kita problema: „Kai nutrūko grandinė – puolėm tam kąsti, anam kąsti...“
Ypač kritiškai jis vertina sensacingas, klaidinančias antraštes, kurių tikslas – priversti žmogų paspausti nuorodą ir perskaityti straipsnį: „Nu atleiskite jūs man, šitaip negalima.“
Buvęs Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys sako ne kartą matęs situacijų, kai straipsnio turinys buvo korektiškas, tačiau antraštė – visiškai klaidinanti.
Buvo ir kurioziškų situacijų, kai iš dviprasmiškos atraštės ir įžangos skaitytojai suprato, jog mirė pats V.Mačiulis: „Skambino net žmona ir klausė, kur esu, nes jos draugė perskaitė straipsnį ir suprato, kad miriau...“
Žurnalistas neturi tapti pagrindiniu veikėju
Dar viena tendencija, kuri V. Mačiuliui kelia nerimą, – kai žurnalistas ima dominuoti prieš pašnekovą. „Gana dažnai žurnalistas klausia ir jau pats atsako, kaip turėtų būti. Bet žurnalisto užduotis – ne demonstruoti savo nuomonę, o išklausyti kitą.“
Kritikos sulaukia ir dalies tinklalaidžių kūrėjų kultūra: „Atsisėda prieš kamerą ir gali susidėti kojas ant stalo, gali nusikeikti, pradėti pasakoti, ką vakar valgė. Aš to nesuprantu. Nėra pagarbos. Ne tik žurnalistikai, bet ir sau.“
Jo įsitikinimu, populiarumo siekis negali tapti svarbesnis už profesinius standartus: „Jeigu tu esi žurnalistas, tai išlik tame lygyje, o ne tapk pajacu vien tam, kad būtų daugiau peržiūrų.“
Technologijos stebina, bet žmogaus nepakeis
Nors V.Mačiulis kritiškai vertina kai kurias šiuolaikinės žiniasklaidos tendencijas, technologijų pažangos jis nebijo. Priešingai – pripažįsta, kad dirbtinis intelektas jau dabar padeda kasdienybėje: „Paspaudi – ir iš karto išverčia į kokią tik nori kalbą, sudeda titrus. Čia yra stebuklas, apie kurį mes net negalėjome pasvajoti!“
Tačiau kartu perspėja, kad išliks tik tie, kurie bus originalūs: „Turi padaryti visiškai kitaip. Padaryti tai, ko dirbtinis intelektas nesuras.“
Jo manymu, dirbtinis intelektas gali padėti techniniuose darbuose, bet negali pakeisti žurnalisto intuicijos, gebėjimo surasti istoriją ar atskleisti žmogų. Todėl profesionalai išliks.
Nepaisant išsakytos kritikos, V.Mačiulis netiki, kad žurnalistika prarasta. Jis džiaugiasi techninėmis galimybėmis, augančiu televizijos profesionalumu, talentingais jaunais kolegomis: „Labai daug yra gerų. <...> Mūsų profesijos esmė nesikeičia: žurnalisto misija – klausti, išgirsti atsakymą, iškelti problemas ir jas pateikti.“
Po beveik šešiasdešimties metų darbo jis vis dar tiki tuo pačiu principu, kuriuo vadovavosi visą gyvenimą – žurnalistika pirmiausia turi tarnauti žmogui.
