Centro psichologė Asta Groblytė pranešime žiniasklaidai teigia, kad žmogus – sociali būtybė, kurios gerovė tampriai priklauso nuo santykių kokybės, ir vienas iš dalykų, kuo turėtume pasirūpinti, yra mūsų ryšių įvairovė.
Ryšių įvairovė – tai žmogaus gyvenime esančių santykių visuma. Ją sudaro ne tik artimiausi žmonės, bet ir skirtingi ryšiai, siejantys mus su pasauliu. Vieni yra labai artimi ir intymūs – su partneriu, vaikais ar geriausiais draugais; kiti – silpnesni, bet taip pat reikšmingi: su kolegomis, kaimynais, bendraminčiais, žmonėmis, kuriuos reguliariai sutinkame sporto klube, kavinėje ar laiptinėje.
Groblytės teigimu, ryšių įvairovė svarbi todėl, kad skirtingi žmonės mūsų gyvenime atlieka skirtingus vaidmenis.
„Kartais tikimės, kad partneris, geriausias draugas ar šeima patenkins beveik visus mūsų emocinius ir socialinius poreikius, tačiau tai – labai didelė našta vienam santykiui. Vieni žmonės mus geriausiai supranta emociškai, su kitais sieja bendri pomėgiai ar profesiniai interesai, treti suteikia praktinę pagalbą ar leidžia pasijusti bendruomenės dalimi. Kuo įvairesnis šis tinklas, tuo mažesnis lūkesčių krūvis tenka kiekvienam atskiram santykiui, tuo labiau įsišakniję jaučiamės savo socialinėje aplinkoje“, – argumentuoja ji.
Psichologė akcentuoja, kad ryšių įvairovė nėra tik apie jų kiekį, bet ir asmeniškumą, gylį, lojalumą.
„Kiekvienas žmogus savo ryšių tinklą kuria savo būdu. Vienam tai bus platus pažinčių ratas, kitam – mažiau žmonių, bet daugiau gylio ir tęstinumo. Psichologinei gerovei svarbiausia ne tai, kiek žmonių pažįstame, o ar jaučiamės su kuo nors susiję ir ar turime bent keletą artimų santykių“, – atskleidžia pašnekovė.
Be to, santykiai leidžia mums geriau pažinti save. Su vienais žmonėmis atsiskleidžia mūsų rūpestingumas, su kitais – kūrybiškumas, profesionalumas ar humoro jausmas. Kuo daugiau skirtingų santykių patiriame, tuo daugiau progų turime augti, mokytis ir pamatyti save iš įvairių perspektyvų.
Ryšių kūrimui svarbi ir vienatvė
Toks ryšių tinklas, kaip ir bet kokie santykiai, nebūna savaime stabilus ir reikalauja nuolatinio abipusio dėmesio ir rūpesčio. Taip pat jis keičiasi – kiekviename gyvenimo etape kažkurie žmonės atitolsta, kiti priartėja arba atsiranda naujų pažinčių.
„Ryšių trūkumas, nusivylimas jais arba kaip tik turimų santykių vertė aiškiau pasijunta, kai žmogus patiria sunkumų, krizinių įvykių. Tada išryškėja, kaip svarbu turėti žmonių, su kuriais galima pasidalinti išgyvenimais, sulaukti palaikymo ar paprašyti konkrečios pagalbos“, – sako A.Groblytė.
Anot jos, jei jaučiamės vieniši, svarbu ieškoti galimybių kurti ryšius. To pradžia gali būti labai paprasta – reguliarus pokalbis su kaimynu, prisijungimas prie prasmingos veiklos, savanorystė ar hobis. Reikšmingi santykiai dažniausiai atsiranda ne per vieną didelį sprendimą, o per daugybę mažų, nuolat kartojamų susitikimų.
Visgi svarbu atskirti du dalykus – vienatvę ir vienišumo jausmą. Vienatvė gali būti sąmoningai pasirinkta būsena, kuri leidžia pailsėti, susitikti su savimi, susidėlioti mintis, atgauti jėgas. O vienišumas – tai skausminga patirtis, kai trūksta artimo ryšio, kai jaučiamės nematomi, nereikalingi ar neturintys su kuo pasidalyti tuo, kas svarbu.
„Žmogui, kaip socialiai būtybei, reikšmingi santykiai yra vienas esminių psichologinės gerovės šaltinių. Kita vertus, vienatvė irgi yra neatsiejama mūsų egzistencijos dalis. Todėl verta ugdyti gebėjimą būti su savimi taip, kad vienatvė netaptų kančia.
Jei negaliu pabūti viena su savim nė pusvalandžio, nuolat ieškau triukšmo, ekranų ar kitų žmonių vien tam, kad nereikėtų susitikti su savo mintimis, vargu, ar tai ves į stabilius santykius. Greičiau tai ženklas, jog verta stabtelėti ir atidžiau pažvelgti į save, nuo ko gi bėgu“, – pataria psichologė.
Jos teigimu, sveikas santykis su vienatve reiškia, kad galiu joje būti nejausdamas panikos ar tuštumos. Galiu mėgautis savo pomėgiais, pasivaikščioti, skaityti, kurti, ilsėtis, bet kartu išlieku atvira santykiams. Žmonės, kurie moka būti patys su savimi, dažnai kuria brandesnius santykius. Jie mažiau linkę kabintis į kitą žmogų iš baimės likti vieni ir gali rinktis santykį ne iš būtinybės užpildyti tuštumą, o iš noro dalintis gyvenimu.
Riba tarp nepatogumo ir žalos
Jei ryšys su kitu mums toks svarbus, kodėl tyrimai rodo, kad vis rečiau į jį remiamės, ir kad patiriame jame nemažai sunkumų? Pasak A. Groblytės, galbūt taip yra todėl, kad be visų teigiamų dalykų, kuriuos suteikia ryšys, santykiai reikalauja ir ribų išlaikymo, pakantumo, kantrybės, gebėjimo atleisti, derėtis ir priimti, kad kitas žmogus niekada nebus toks, kokio norėtume.
„Jei kiekvieną nusivylimą priimsime kaip ženklą išeiti, mūsų gyvenime gali likti labai mažai žmonių. O jei bet kokia kaina stengsimės santykį išsaugoti, rizikuosime prarasti save. Tikriausiai tinkamiausia vieta yra kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų – saugoti save, bet kartu pripažinti, kad artumas visada reikalauja tam tikro nepatogumo ir pastangų“, – primena psichologė.
Tiesa, jei santykyje nuolat patiriama baimė, pažeminimas, kontrolė, agresija, jei kitas žmogus neprisiima atsakomybės už savo elgesį ir neturi jokio noro keistis, tuomet santykio nutraukimas gali būti tinkamiausias sprendimas.
Pašnekovės nuomone, svarbu, kad viešoje erdvėje daugėja edukacijos apie tai, kaip atpažinti emocinį smurtą, žmonės drąsinami brėžti ribas, nesitaikstyti su agresyviu, manipuliatyviu elgesiu.
Tuo pačiu išskirti gali ne tik smurtas, bet ir vertybių skirtumai, nuoskaudos dėl skriaudų ar neteisybės bei nusivylimai.
„Daugelis šeimų tai patyrė pandemijos metu arba prasidėjus karui Ukrainoje, kai išryškėjo skirtingos politinės ar vertybinės pozicijos. Tai – situacijos, kai tam tikra vertybinė pozicija žmogui yra itin svarbi, o diskusijos ar bandymas kitą įtikinti savo tiesa situaciją tik aštrina. Tada tenka sverti, ar abi konfliktuojančios pusės pasiruošusios pasistengti ir išlaikyti santykį atsisakant poreikio laimėti šį ginčą, ar to padaryti visgi nepavyks“, – apie skirtingas išeitis pasakoja A.Groblytė.
Pokalbiai su DI – aptarnavimas, o ne ryšys
KĮC ir HUBEL atliktas tyrimas taip pat pirmą kartą parodė, kaip žmonės naudoja dirbtinio intelekto įrankius emocinės savijautos klausimais: ketvirtadalis gyventojų (25 proc.) bent kartą yra kalbėjęsi su dirbtiniu intelektu apie savo savijautą ar emocinius sunkumus.
Tačiau kokybiškai psichologinei pagalbai šiame pokalbyje trūksta ryšio kūrimo. Lyginant psichologinį konsultavimą arba psichoterapiją ir pokalbį su dirbtiniu intelektu, pastarasis orientuotas į gerą žmogaus aptarnavimą, nes kitokio, lygiaverčio žmogiško santykio kurti jis negali.
„Pokalbis su DI gali būti labai patogus ir malonus, tačiau realūs santykiai tarp žmonių nėra tokie. Pastaruosiuose tenka susidurti su kito žmogaus kitoniškumu, ribomis, emocijomis ir kartais neišvengiamu nusivylimu. Gyvame santykyje mes ne tik gauname atsakymus – mes mokomės būti matomi, išgirsti, kartais nesuprasti, tenka nusivilti, susitaikyti, derinti skirtingus poreikius. Visa tai ugdo mūsų gebėjimą būti su kitu žmogumi. Dirbtinis intelektas šios patirties suteikti negali“, – konstatuoja A.Groblytė.
Psichologė pastebi, kad dažnai ir pas psichologą žmonės ateina pirmiausia orientuodamiesi į turinį: „ką protingo psichologas pasakys“. Tai, kaip specialistas įvertina žmogaus būseną ar situaciją, žinoma, svarbu. Tačiau didelė psichologinės pagalbos dalis vyksta per konkretų žmonių santykį: konsultacijoje žmogus patiria, ką reiškia būti išgirstam, priimtam, suprastam arba kartu tyrinėti, kodėl nepavyksta susikalbėti.
„Kompiuteris jausmų, vertybių ar asmeninės patirties neturi, jis gali juos tik imituoti. Todėl dirbtinis intelektas gali pateikti naudingos informacijos apie psichologinius reiškinius, galimus pagalbos būdus, padėti pasiruošti pokalbiui ar susidėlioti mintis. Tačiau jis negali pakeisti to, kas žmogui yra vienas svarbiausių psichologinės sveikatos šaltinių – gyvo santykio su kitu žmogumi“, – teigia pašnekovė.
