FOCUS online: Gyvenate santykiuose su 26 metais jaunesniu vyru. Kaip tai nutiko?
Brigitte Buth: Trumpas atsakymas – per „Tinder“.
-Ar jis žinojo jūsų amžių?
Buth: Taip, Marcelis žinojo mano amžių. Vėliau sakė manęs paklausęs, nes galvojo, kad suklydau rašydama. Aš jo amžiaus nežinojau – jis buvo „Gold“ narys, o aš – paprasta vartotoja, dar visai naujokė.
-Kaip apskritai atsidūrėte šioje platformoje?
Buth: Tai buvo prieš maždaug ketverius metus. Tuo metu jau dešimt metų gyvenau viena. Man gerai sekėsi ir vienai – turiu didelį draugų ratą, daug veiklų. Bet santykiai vis tiek turi savo žavesio: bendravimas, naujos perspektyvos. Vis dėlto po pirmųjų bandymų „Tinder“ beveik norėjau viską mesti.
-Kodėl?
Buth: Mano santykiuose vyrai dažniausiai būdavo jaunesni. Su jaunesniais žmonėmis jaučiuosi lygiavertė. Negaliu pakęsti, kai žmonės nuo 60 metų elgiasi taip, tarsi gyvenimas jau tik leistųsi žemyn, arba kai viskas sukasi tik apie vaikus ir anūkus.
Prieš ketverius metus bandžiau prisitaikyti prie visuomenės lūkesčių – galvojau, gal reikėtų ieškoti vyresnio vyro. Bet tai visiškai nepavyko.
-Kaip atrodė pirmasis pasimatymas?
Buth: Visiška nesėkmė. Vyras nenorėjo niekur eiti – ieškojo moters, kuri su juo sėdėtų namuose. Dar norėjo, kad iškart pas jį atsikraustyčiau. Atsiprašau, bet kodėl turėčiau palikti savo gražų butą?
-O kitas pasimatymas?
Buth: Įdomus. Vyras buvo psichologas, bet jo butas – visiškas chaosas. Jis sakė: „Reikia, kad namuose vėl atsirastų moteris.“ Klasikiniai stereotipai – moteris tvarko, vyras ilsisi. Man tai netiko. Nusprendžiau: santykiai turi pagerinti mano gyvenimą, o ne pabloginti.
-Su Marceliu tai pavyko?
Buth: Taip. Mes jau ketverius metus kartu. Kiekvienas turime savo gyvenimą, draugus, darbus. Ir yra bendrų dalykų, kuriais dalijamės kaip pora.
-Jūs vis dar dirbate?
Buth: Taip, dirbu pilnu etatu. Buvau bibliotekininkė, vėliau dirbau mados srityje, dabar sudarinėju sutartis dėl fotosesijų mokyklose ir darželiuose. Man nereikia vyro, kad būčiau laiminga – jei santykiai, tai tik prasmingi.
-Kas jus patraukė Marcelio profilyje?
Buth: Žinoma, jis patrauklus. Aukštas, sportiškas, pasitikintis savimi. Mes abu tokie – tai gera pradžia.
-Kaip įvyko pirmasis susitikimas?
Buth: Iš pradžių buvo kuriozų – jis neteisingai suvedė mano numerį ir parašė kitai moteriai. Iki šiol iš to juokiamės. Galiausiai susitikome Berlyne – pakviečiau jį pusryčių. Jis liko penkias valandas. Kitą dieną susitikome vėl. Nuo tada esame kartu.
-Kaip reagavo aplinkiniai?
Buth: Sako: „Jis galėtų būti tavo sūnus.“ Ne, negalėtų. Mano sūnui 60, o Marceliui – 58.
Sako: „Jis galėtų būti tavo sūnus.“ Ne, negalėtų. Mano sūnui 60, o Marceliui – 58.
-Ar susiduriate su stereotipais?
Buth: Taip, bet man tai nerūpi. Kai vyras vyresnis – niekam nekyla klausimų. Kai moteris – tai jau „skandalas“. Man tai keista.
-Ar sulaukiate žvilgsnių gatvėje?
Buth: Galbūt, bet nepastebiu. Ir net jei taip – man nesvarbu.
-Ar buvo abejonių dėl jo motyvų?
Buth: Taip, klausdavo: „Ko jis iš tavęs nori?“ Bet mes esame lygiaverčiai. Jis gyveno Kipre dideliame name, aš – savo bute Berlyne. Vėliau jis atsikraustė pas mane. Puikiai sutariame.
-Kas jus sieja?
Buth: Mada, sportas. Kartu einame į sporto klubą 3–4 kartus per savaitę.
-Ar pavydite, jei į jį žiūri kitos moterys?
Buth: Ne. Į mane taip pat žiūri.
-Ar daug kas netiki jūsų amžiumi?
Buth: Taip. Dažnai tenka įtikinėti, kad man 84. Juk niekas nesistengia atrodyti vyresnis nei yra.
-Ar jus šokiravo jo amžius?
Buth: Iš pradžių – taip. Bet dabar ne. Amžius – ne skaičius, o gyvenimo būdas.
-Ar daug kalbatės?
Buth: Labai daug. Neturime televizoriaus. Mums niekada nepritrūksta temų.
