„Aš tiesiog nenorėjau su juo kalbėtis, su juo bendrauti apskritai buvo labai sunku, – „CNN“ atvirauja vieno vaiko mama. – Jis buvo labiau linkęs tylėti ir buvo pasyviai agresyvus. Manau, kad tikriausiai ir aš buvau tokia“.
Galiausiai vieną dieną Carly paprašė buvusio vyro išsikraustyti iš jų bendrų namų, tačiau šis nesutiko – tiesiog perkėlė savo daiktus į svečių miegamąjį ir pradėjo miegoti ten.
Po metų, praleistų atskiruose miegamuosiuose, pora nusprendė visgi nutraukti santuoką. Tačiau iki tol jie toliau gyveno kartu tame pačiame name, augino dukrą ir išoriniam pasauliui atrodė kaip pora.
„Jis man tapo nepažįstamu žmogumi, su kuriuo aš vis dar buvau susituokusi“, – prisipažįsta moteris.
Kaip aiškina ekspertai, Carly ir jos buvęs vyras išgyveno tai, kas dažnai vadinama „tyliosiomis skyrybomis“.
Kas yra tyliosios skyrybos?
Pasak Stephanie Moir, licencijuotos psichikos sveikatos konsultantės, poros išgyvena tyliąsias skyrybas, kai nebejaučia vienas kitam prisirišimo, tačiau toliau lieka kartu dėl finansinių ar kitų priežasčių.
„Tyliosios skyrybos yra tada, kai nesate teisiškai išsiskyrę, bet tikrai emociškai, dvasiškai ir beveik iki tam tikro taško fiziškai esate atitolę nuo savo sutuoktinio“, – aiškina S.Moir.
Dažnai sakoma, kad santuokai reikia pastangų. „Jei iš tikrųjų nedirbate ties santuoka, tai gali sukelti emocinį atotrūkį, kai du žmonės tiesiog nebesutaria“, – priduria specialistė.
Kaip atskirti, kad jau užklupo tyliosios skyrybos?
Suvokimas, kad nebeturite bendrų tikslų kaip pora ir nesugebate įsivaizduoti savęs „augančio“ su savo partneriu, yra vienas iš ženklų, kad galite artėti prie tyliųjų skyrybų, tikina psichikos sveikatos konsultantė.
„Galbūt pradedate atskirai atostogauti arba kartu neinate į socialinius susibūrimus, pavyzdžiui, gimtadienius“, – sako S.Moir.
Kitas iškalbingas ženklas yra nuolatinis fizinio artumo su partneriu trūkumas, nesvarbu, ar nebeturite lytinių santykių, ar trūksta bet kokio kito tarpusavio ryšio, kuris anksčiau buvo norma.
Pasak porų terapeutės Lisos Lavelle, nors išoriškai tokios poros gali atrodyti pavyzdinės (pavyzdžiui, jie puikiai kartu auklėja savo vaikus), vidinė jų dinamika vargiai primena romantiškus santykius.
„Vienas pirmųjų pavojaus signalų, kurį dažniausiai pastebiu, kai poros yra ant tyliųjų skyrybų slenksčio arba jau jas išgyvena, yra tada, kai jos jaučiasi labiau kaip kambariokai, o ne romantiški partneriai. Dėmesys sutelkiamas į tai, kaip būti mama ir tėčiu, o ne vyru ir žmona ar partneriais“, – tvirtina L.Lavelle.
Nors visos poros tam tikru momentu gali jaustis atitrūkusios viena nuo kitos, pasak jos, situacija tampa problemiška, kai žmonės vengia kalbėti apie problemas ir negali atsitiesti.
Fizinio artumo trūkumas yra akivaizdus problemų ženklas, sako porų terapeutė. Visgi svarbu nepainioti tyliųjų skyrybų su „miego skyrybomis“, kai poros nusprendžia miegoti atskirai, nes vienas partneris knarkia arba yra kita medicininė ar komforto problema.
Ramybė turi paslėptą kainą
Tyliosios skyrybos gali atrodyti kaip savotiškas atokvėpis, teigia L.Lavelle, nes pora, kuri anksčiau galėjo būti įpratusi pyktis, staiga to nedaro.
Visgi ginčai santykiuose turi prasmę, sako Justinas Ho, licencijuotas profesionalus konsultantas: „Kad ir kaip nefunkcionalu tai atrodytų, ginčai dažnai atspindi tai, kad šiuo metu nesutariame, bet stengiamės padėti savo partneriui suprasti, iš kur kyla mūsų lūkesčiai.“
Kai kurioms poroms ginčai gali rodyti, kad jie vis dar nori jausti gilų ryšį. Pora, išgyvenanti tyliąsias skyrybas, gali nebesiginčyti, nes jiems tai tiesiog nerūpi.
„Tai pora, kuri kalbės apie logistiką, (pavyzdžiui), kas vakarienei. Bet apie viską, kas prasminga ar nepatogu, jie nebekalba“, – tikina J.Ho.
Kokių veiksmų imtis?
Supratę, kad išgyvenate tyliąsias skyrybas, anot specialisto, turėtumėte susėsti ir pasikalbėti su savo partneriu, paklausti, ar ir jis tą pastebi ir kaip tai verčia jį jaustis.
Toks pokalbis, nors ir nepatogus, yra galimybė pamatyti, ar norite dirbti ties santykiais. Nesikalbėjimas turi savo pasekmių.
„Nuoskaudos dėl vaikų, nuoskaudos dėl finansų, nuoskaudos dėl uošvių, kitos problemos – kai šios temos nušluojamos po kilimu ir apie jas nekalbama, paprastai bent viena šalis pradeda jausti nuoskaudą kitam asmeniui ir nenori tiek daug stengtis“, – sako porų terapeutė L.Lavelle.
Kuo ilgiau apie nuoskaudą nekalbama, tuo sunkiau su ja tvarkytis. Štai kodėl gali būti naudinga kreiptis pagalbos ir į terapeutus.
„Manau, žmonės daro prielaidą, kad terapija skirta išsaugoti santykius, ir tai gali būti tiesa, – tikina L.Lavelle. – Tačiau pirmiausia terapija yra skirta padėti poroms turėti nejaukius pokalbius, kad jos galėtų priimti labiau pagrįstus sprendimus dėl savo santykių.“
