Ruošdama šį straipsnį mintimis nuklydau į mokyklos laikus. Prisiminiau darbų pamokas, kai berniukai ir mergaitės buvo mokomi skirtingose patalpose skirtingų dalykų: jie kalė, gręžė, konstravo, jos – mezgė, siuvo ir kepė. Natūralu, kad mergaitiškoje aplinkoje kildavo moteriškų diskusijų.
Pamenu, kartą mokytoja, tikrai šeimyninio, ūkiško tipo moteris, mokydama kažkokių rankdarbių pasakė: „Štai kai užaugsite ir ištekėsite...“. „Visos ištekėsime?“ – paklausė viena draugė. „Žinoma!”. „O jeigu nenorėsime?” – neatlyžo. „Kaip tai nenorėsite?“ – mokytoja taip ir sustingo su nuoširdžia nuostaba veide.
Dabar ją suprantu... Anksčiau buvo labai svarbus šeiminio gyvenimo scenarijus, vienas – visoms: draugauti, ištekėti, apsigyventi kartu, gimdyti vaikus. Viskas pagal tvarką ir savu laiku.
Dabar laikai kiti. Scenarijaus detales galima dėlioti kaip tik patinka. Ir visgi... Kad ir kokios emancipuotos ir nepriklausomos būtų, daugelis moterų giliai širdyje vis tiek nori ištekėti, nes...
...trokšta pasipuikuoti
Moterims ramybės neduoda balta graži nuotakos suknelė. Prisipažinkite, kiekviena galvoje nešiojamės savo svajonių suknelės eskizą. Na, bet pakalbėkime apie „standartinę“, kurios paveikslas kažkaip savaime iškyla prieš akis kalbant apie vestuves: liemenį paryškinantis korsetas, krinolinai, pirštinaitės... Ko dar trūksta prie šios perdėtai puošnios suknios? Ach taip, šilkinio šleifo ir gražių kaip angeliukai vaikų beriančių rožių žiedlapius. Tiesiog pasakų princesė! Grožio ir moteriškumo įsikūnijimas. Žiūrėdama nuotraukas ne viena mokslo draugė norės nagus nusigraužti iš pavydo. Ne vienas buvęs gerbėjas, kažkada išdrįsęs leptelti: „Galėtumei pasimokyti gražiau dažytis“ nesulaikys susižavėjimo: „Kokia ji graži...“. Taip, tokia jau TOS suknelės ir visos TOS šventės galia. O kur dar į pasąmonę įrašytos vaikystės pasakos, kurias vainikuoja gražios vestuvės ir žodžiai: „Ilgai ir laimingai“? Kai įsigilini, ne taip ir keista, kad būtent dėl momentinio triumfo, susižavėjusių žvilgsnių ir dėmesio daugelis merginų ir svajoja žengti prie altoriaus. Tik šito, žinoma, neprisipažįsta ir sako, kad „tik iš meilės“.
...nori „pririšti“ vyrą
Na, taip, visos tekame iš meilės ir tik dėl jos! Ir net sau retai išdrįstame prisipažinti, kad auksinį žiedą užmauti vyrui ant piršto norime tam, kad galėtume lengviau atsikvėpti, nes kartu su juo socialinėje aplinkoje „užmaunamas“ statusas „vedęs“. Vadinasi, jis jau paženklintas. Dabar ta jo kolegė nedrįs taip akivaizdžiai vizginti uodegėlės prieš jį per firmos vakarėlius, o bendrakursė nebeužvers žinutėmis su prašymu padėti atlikti vieną kitą mokslo projektą. Juk iš tiesų ji tik ieško dingsties pasimatyti su juo! Ir apskritai „jis vedė mane, mielosios, o ne jus, taigi – traukitės, aš laimėjau!“. Viskas teisingai, taip ir yra, bet tik pažįstamoje aplinkoje. O visur kitur... Žiedą visada galima nusimauti. Juk kai vyras susipažįsta su moterimi, paso nė vienas nevarto ieškodamas, yra santuokos įrašas, ar nėra. Čia jau viskas priklauso nuo vyro atsakomybės jausmo, sąžiningumo ir polinkio „sukti į kairę“. Jei labai norės – vedusio vyro statusu jo nesuturėsite.
...smalsu
Kai kartą įsimylėjęs vyras paklausė Sokrato, ar jam vesti, tas atsakė: „Daryk, kaip išmanai, bet kuriuo atveju gailėsies“. Su senuku Sokratu nepasiginčysi. Tiesa ta, kad daug sąjungų baigiasi nesėkmingai. Nemažai moterų teka vedamos smalsumo ir turėdamos išankstinių įtarimų: „Nežinau, kaip čia mums pavyks...“. Bet, kaip sakoma, geriau gailėtis to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei. Bet yra ir kitas posakis: „Smalsumas pražudė katę“. Dažniausiai santuoka, bendras namų ūkis, buities darbai, galiausiai sauskelnių keitimas ir vaikų priežiūra yra vienintelis tikras būdas pažinti žmogų iš esmės. O ar dėl to gailėsitės, ar ne – čia jau kaip pasiseks. Kažkas yra pasakęs, kad santuoka tai – loterija. O kas nenori joje išlošti? Gerai pagalvojus, smalsumas nėra visai nereikšmingas palydovas, vedantis altoriaus link.
...spaudžia draugai ir artimieji
Vienos šalies tautosaka sako, kad santuokai reikia dviejų – vienišos merginos ir susirūpinusios mamos, o daugiau, iš esmės, nieko ir nereikia.
Vienos šalies tautosaka sako, kad santuokai reikia dviejų – vienišos merginos ir susirūpinusios mamos, o daugiau, iš esmės, nieko ir nereikia. Nesibaigiantys mamos priekaištai: „Padorus vaikinas jau seniai būtų pasipiršęs“, „Jūs čia šiaip, ar tie santykiai su perspektyva?“ arba „Jis tikrai tinkama partija, griebk jį!“ – galiausiai uzurpuoja kiekvienos merginos smegenis. O giminės! Juk vos nuvažiuoji pas ką į svečius ir prasideda: „Tai kada jau ruoštis baliui?“. Galiausiai tie tetų ir dėdžių klausimai taip įkyri, kad nustoji juos lankyti. Na ir, žinoma, draugės – jos galiausiai žibalo į ugnį įpila. Jų užuominos gali būti gąsdinančios „Jis nori vaikų. Tekėk, nes pames. Žinau vieną atvejį...“, sarkastiškos „Tai kada pagaliau važiuosime tų prabangių pietų?“ arba visai nuoširdžios „Svajoju apsirengti naują vakarinę suknelę...“. Viską kartu sudėjus formuojasi tvirtas merginos įsitikinimas, kad ištekėti yra tiek pat svarbu, kaip, tarkime, įgyti gerą išsilavinimą.
...vilioja finansinės garantijos
Viena pažįstama mergina neslepia, kad ištekėti nori dėl finansinio saugumo: „Ištekėjus kažkaip saugiau. Išsiskirsime, tai bent šioks toks kraitis liks“. Prisipažinsiu, iš pradžių šie žodžiai pakvipo savanaudiškumu ir išnaudojimu. Bet geriau pagalvojus... juk teisingai! Nesigilinant į tarp moterų paplitusio įsitikinimo, neva suvilioti galima kiekvieną vyrą, detales, užtenka prisiminti, kad statistikos duomenimis poros dažniau subyra dėl vyro kaltės. Todėl įžvalgios damos, kurios nėra tvirtai įsitikinusios savo antros puselės gebėjimais atsispirti vilionėms, siekia sutvirtinti sąjungą spaudu pase. Dabar tos pažįstamos merginos žodžiai nėra tokie šokiruojantys. Juk jeigu porą ištiks santykių krizė ir skyrybos bus neišvengiamos, pusė buto, pusė automobilio ar bendrai užgyvento pietų serviso nors ir neužgydys širdies žaizdų, bet taps neblogai veikiančiais anestetikais sugadintiems nervams.
...nori vaikų
Nors gyvename ne Veronikos laikais, o dėl nesantuokinių intymių santykių akmenimis taip pat neužmėto, į nesusituokusias poras visuomenė net ir dabar ne visada žiūri rimtai. Taip, jūs mylite vienas kitą. Taip, jūsų rimti ketinimai. Gyvenate kartu, bendrai tvarkote biudžetą ir planuojate turėti vaikų. Bet... Jūsų teta visada ras progą į pokalbį įpinti klausimą: „Dar vis kartu?“. O gimdymo namų akušerė be mažiausių skrupulų išdėstys savo žmonijos istorijos nesiekiančią tiesą: „Ir vėl netekėjusi. Na ir jaunimas dabar...“. Jus mažai jaudina šis viduramžių požiūris. Tačiau kai jūs, laiminga mama, namo grįšite su „nesantuokiniu vaiku“ kils naujų rūpesčių banga: tėvystės pripažinimo ir įvaikinimo dokumentų tvarkymas, vaiko pavardės klausimas ir įvairūs kiti biurokratiniai dalykai, nuolat lydėsiantys ir tolesniame gyvenime. Kadangi šie sunkumai mažai kam malonūs, poros susituokia, kad jų išvengtų – tiesiog dėl šventos ramybės
Bet svarbiausia – meilė!
Šios iš pirmo žvilgsnio banalios gyvenimiškos priežastys gali tapti šiuolaikinės santuokos stimulu. Su jomis, žinoma, galima nesutikti, tačiau faktas yra faktas – meilei nereikia spaudų ir žiedų. Jeigu mylite vienas kitą – gyvenkite taip, kaip jums atrodo geriausia. Šiandien jums užtenka tiesiog gyventi kartu. O jei nusprendėte susituokti, puiku – pirmyn! Santuokai reikia subręsti, ne amžiumi, bet vidumi. Ir subręsti turi abu partneriai. Tuomet visos santuokos priežastys bus pateisinamos. Blogiausia – kai yra priežastys, bet nėra meilės. Jeigu socialinio statuso ir pavardės pakeitimas yra vienintelis būdas pranešti pasauliui apie save – kalba greičiau sukasi apie nepilnavertiškumą ir nepasitikėjimą savimi arba tai tiesiog šaltas išskaičiavimas, bet ne meilė.
Tekstas psichologės Rasos Aukštinaitytės
