Vis dėlto šis jausmas labai svarbus sielvartaujant – štai kodėl, rašo „Psichology Today“.
Nepalankus visuomenės požiūris
Visuomenė dažnai pyktį įvardija kaip pavojingą ar „blogą“ jausmą ir emociją. Ir, tiesą sakant, jis tikrai gali būti trikdantis ir net žalingas. Tokie posakiai, kaip „išėjau iš proto“, „išmušo saugiklius“ ir „nunešė stogą“, labai gerai atspinti, koks chaosas ir uraganas vyksta žmogaus viduje. Nieko keisto, kad daugelis iš paskutiniųjų stengiasi sukontroliuoti jaučiamą pyktį arba išvis jo nejausti.
Tačiau, nors ir neginčijama, kad pyktis gali sukelti konfrontaciją ar smurtą (todėl jį reikia tam tikru mastu valdyti), žiūrint į jį tik kaip į neigiamą, neatsižvelgiama į jo natūralų ir esminį vaidmenį gedėjimo procese.
Pykčio ir netekties ryšys
Pasak psichoterapeutės Cyntios Vejar, kai išgyvename sielvartą ir netektį, neretai šalia tyko neteisybės jausmas. Mantra „gyvenimas nėra teisingas“ sustiprėja mirties, ligos, išdavystės, skyrybų, persileidimo ir kitų netekčių akivaizdoje. Šis neteisingumo jausmas gali pakurstyti pyktį, o pyktis tampa to, kas neteisinga ir nenuspėjama, balsu.
„Tačiau pyktis nėra tik pikta emocija; jis yra funkcionali mūsų išlikimo instinkto dalis ir padeda mums apsauginiu būdu reaguoti į grėsmes, o jo nepastovumas padeda padidinti budrumą ir pasirengimą veikti.
Įsivaizduokite, kad jus persekioja plėšrūnas, o pykčio ir adrenalino antplūdis didina susikaupimą ir jėgą, taip pat paruošia kūną kovai arba bėgimui.
Gedint pyktis gali būti savęs pažinimo kelrodis ir parodyti, kad kažkas negerai arba kad buvo pažeistos jūsų ribos“, – sako psichikos sveikatos specialistė.
Dėl netekties galime jaustis pažeidžiami ir bejėgiai. Tačiau tinkamai nukreiptas pyktis gali suteikti drąsos kalbėti, siekti pokyčių ir susigrąžinti kontrolės jausmą. Pavyzdžiui, traumuojančios situacijos akivaizdoje pyktis gali paskatinti imtis veiksmų: ieškoti atsakymų dėl tokių aplinkybių, kaip liga ar mirtis, arba reikalauti atsakomybės po išdavystės.
Tai padeda žmonėms susigrąžinti kontrolės jausmą tuo metu, kai kitu atveju jie gali jaustis nejudrūs ir bejėgiai.
Tai padeda žmonėms susigrąžinti kontrolės jausmą tuo metu, kai kitu atveju jie gali jaustis bejėgiai.
Suprasdami pykčio normalumą, galime į jį žiūrėti kaip į dar vieną būdą apdoroti neigiamas ar slegiančias emocijas – tik kitu kampu.
Anot psichologės, liūdesys ir kaltė paprastai nukreipti į vidų ir pasireiškia kaip savęs kaltinimo ar gilaus sielvarto jausmai, o pyktis yra labiau nukreiptas į išorę, į žmones, situacijas ir tikrą ar tariamą neteisybę: „Iš esmės internalizuotas ir eksternalizuotas sielvartas yra tik dvi tos pačios monetos pusės, ir žmonės gali juos patirti atskirai arba kartu – kartais vienu metu, kartais vieną po kito arba net šokinėti tarp jų, kai išgyvena netektį.“
Kada jausti pyktį gerai, o kada – ne
Tačiau, deja, pyktis gali turėti ir neigiamų pasekmių. Jis gali prisidėti prie sveikatos problemų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas. Jis gali įvaryti pleištą tarp mylimųjų, paversdamas santykius konfliktų kupinais mūšio laukais.
„Tai gali tapti kliūtimi ir judėti į priekį gijimo procese. Neišsprendžiamas pyktis gali sugriauti žmogaus gyvenimą, sukeldamas agresiją ar emocinę sumaištį“, – perspėja „Psichology Today“ autorė.
Taigi kaip žmogus gali pasinaudoti sveikomis pykčio savybėmis ir palikti destruktyvias? Pasak jos, svarbu atpažinti ir priimti pyktį, o ne jį slopinti. Jei pyktis ignoruojamas, jis ne tik neišnyksta – jis randa išeitį, kaip vanduo, prasiskverbiantis pro uždarytų ir užrakintų durų plyšius.
„Žmogus turėtų praktikuoti užuojautą sau ir suvokti, kad pyktis nėra priešas; priešingai, jis yra tarsi įspėjamoji lemputė automobilio prietaisų skydelyje, skirta padėti mums vieninteliu jam žinomu būdu“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Galite kontroliuoti savo pyktį, ieškodami sveikų būdų jam išreikšti: kūrybinėmis priemonėmis, kalbėdamiesi su artimaisiais, užsiimdami fizine veikla ar ieškodami profesionalios pagalbos. Tokios technikos kaip dėmesingas įsisąmoninimas (mindfullness), dienoraščio rašymas ar sąmoningas gilus kvėpavimas taip pat gali padėti jums stebėti pyktį jo neužvaldant.
Pyktis yra neatskiriama gedėjimo proceso dalis
Ji priminė, kad pykčio nereikia bijoti. Tai galinga emocija, kuri gali padėti įveikti sudėtingą sielvarto procesą. Pripažindami jo buvimą, suprasdami jo paskirtį ir nukreipdami jį sveikais būdais, galime panaudoti pyktį kaip gijimo priemonę, o ne leisti jam tapti kliūtimi.
„Kaip sielvartas yra kelionė, taip ir mokymasis valdyti pyktį yra kelionė. Priimdami abu šiuos būdus, atveriame sau augimo, savęs pažinimo, aiškaus kelio, kuriuo eidami galime priimti sprendimus, ir galiausiai – emocinio atsparumo galimybę.
Kitą kartą, kai gedint pajusite pyktį, padarykite pauzę ir paklauskite savęs: ar jis yra draugas, kuris jus veda, ar priešas, tupintis ir reikalaujantis kantrybės, ar kažkas tarpinio? Bet kuriuo atveju pyktis gali kažko išmokyti – jei esate pasirengę klausytis ir mokytis“, – įsitikinusi C.Vejar.
