Pasižiūrėkime, gal vis dėlto niurzgama visai be reikalo?
Meilė – puikus pretekstas šventei
Nekenčiantys valentinadienio turi vieną argumentą – esą mylėti reikia kasdien, o ne kartą per metus. Ir tai – šventa tiesa. Bet kodėl dar sykį, na, gerai, milijonas pirmą kartą mylimam žmogui nepriminti, kaip jį vertinate? Kodėl mes turime paminėti tik Programuotojų, Mokytojų ar Darbo žmonių solidarumo dienas? Kodėl purkštaujame, kai tenka švęsti svarbiausią – Meilės dieną?
Gal turite kompleksų?
Aišku, niekas neverčia jūsų švęsti to, ko nenorite. Tą dieną juk galite skalbti, iš esmės susitvarkyti stalčius, nubraukti dulkes net nuo lubų ir ramia sąžine griūti miegoti. Tačiau verta susimąstyti: jei taip aršiai esate nusiteikusi prieš Valentino dieną, turbūt jaučiate jausmų deficitą, ir kažkaip nemalonu tampa, kai aplink zuja tiek išsišiepusių žmonių su gėlėmis, širdelėmis. Visas tas šurmulys su banaliais šokoladukais ir vakarienėmis prie žvakių tik dar sykį primena, kad arba esate vieniša, arba pati nebemylite. Nieko. Net savo katino.
Vasario 14-oji – prisipažinimų diena
Jei jam – penkiolika metų, tikėtina, kad žmogus pusę metų laukė, jog būtent tą dieną, kad ir netiesiogiai, galės išpažinti jausmus merginai, apie kurią svajoja. Štai kam tikrai rūpi Valentinas! Tačiau, merginos ir moterys, būkime atviros: nors ir šaipomės iš tos barbiškų širdučių karštligės, tą dieną atėjusi trumpoji žinutė nuo senos meilės, už automobilio valytuvo užkišta rožė ar netikėtas eketroninis laiškas priverčia gerokai stipriau plakti širdį...
Žodžiu, Valentino diena – tai galimybė drovuoliams oficialiai atskleisti savo simpatiją asmeniui, kuris užvaldė jų mintis. O jei paprasčiau – tai dėmesys, kurio mes, moterys, taip ilgimės.
Tai gražu. Tiesiog!
Mes juk mėgstame saldumynus, gėles, kvepiančius ir gražius daikčiukus, jautrius žodžius... Ir jei šalia yra vyras, kuris to nepamiršta, vadinasi, svarbiausia priežastis švęsti jau yra. Einame kepti keksiukų?
