Sekite 15min Google
Pirmasis bučinys, pirmosios atostogos be tėvų, pirmasis važiavimas automobiliu gavus vairuotojo pažymėjimą – savo „pirmųjų kartų“ dažniausiai nepamirštame, skelbia Focus.de. Tačiau su pirmąja meile yra šiek tiek kitaip. Ją ne tik sunku pamiršti – dažnai būna išties sudėtinga ją visiškai įveikti. Daugelis žmonių tiki, kad su pirmąja meile niekada nepavyksta iki galo atsisveikinti.
Pirmoji meilė dažniausiai baigiasi širdgėla
Pirmoji tikra meilė – ne berniukas darželyje, kuris tampydavo už plaukų, ir ne miela mergaitė iš vasaros stovyklos – yra patirtis, kuri daugelį lydi visą gyvenimą. Atrodo, kad ją pamiršti neįmanoma, o visiškai nuo jos atsiriboti – taip pat.
Kodėl ši meilė turėtų turėti daug stipresnį poveikį nei tos, kurios ateina vėliau? Nors yra žmonių, kurie iš tiesų susituokia su savo pirmąja mergina ar pirmuoju vaikinu, daugumai pirmoji meilė baigiasi pirmąja širdgėla. Ir net jei laikui bėgant žmogus įsimyli iš naujo, tai pirmajam žmogui dažnai širdyje lieka ypatinga vieta.
Egzistuoja vadinamasis pirminio poveikio efektas: apskritai savo „pirmuosius kartus“ dažnai prisimename geriau nei tai, kas buvo vėliau.
Tai galioja viskam – nuo pirmojo koncerto iki pirmosios meilės. Kadangi su pirmąja meile dažnai patiriama daug kitų pirmųjų dalykų, pavyzdžiui, pirmas intymumas ar pirmi santykiai, su tuo žmogumi susiejama daugybė prisiminimų, kurie prisidėjo prie to, kuo tapome šiandien. Todėl akivaizdu, kad visa tai pamiršti nėra lengva.
Pasak santykių ekspertės Adinos Mahalli, mūsų smegenų dalis, atsakinga už naujus prisiminimus ir emocijas, gali atpažinti tokių patirčių retumą ar naujumą ir išsaugoti jas visam laikui.
Smegenys emocingas akimirkas prisimena ryškiau
Prie to prisideda ir tai, kad dažniausiai pirmą kartą įsimylime paauglystėje. Tuo metu širdis paprastai dar niekada nebūna buvusi sudaužyta, o meilę dažniausiai pažįstame tik iš romantinių filmų ar knygų. Turime idealų įsivaizdavimą, kad jau su pirmąja meile rasime žmogų, su kuriuo norėsime praleisti visą gyvenimą.
Dėl to labiau susitelkiame į jaudinantį naują etapą, kuris laukia prieš akis, ir mums lengviau mylėti be ribų. Be to, paauglystėje dar tik mokomės pažinti save. Psichologė Carla Marie Manly taip pat teigia, kad šiuo laikotarpiu smegenys emocingas akimirkas gali įsiminti ypač ryškiai.
„Polianos principas“: dažnai prisimename tik gražius dalykus
Gali būti, kad pirmoji meilė tampa savotišku visų vėlesnių santykių modeliu. Tai reiškia, kad naujus partnerius ir tai, kaip jie priverčia mus jaustis, lyginame su tuo, kaip jautėmės pirmą kartą įsimylėję.
Be to, kartais kyla klausimas, kaip šiandien sekasi pirmajai meilei ir ką tas žmogus dabar veikia. Problema ta, kad tokius prisiminimus dažnai pernelyg romantizuojame. Kartais prisimename tik jaudulį ir gražias akimirkas, bet ne blogus momentus. Tai vadinama „Polianos principu“.
Kas penkta moteris norėtų susigrąžinti pirmąją meilę
Šis nuolatinio lyginimo procesas ir tai, kad pirmąją meilę dažnai prisimename geresnę, nei ji iš tikrųjų buvo, gali kelti problemų vėlesniems santykiams. Remiantis internetinės pažinčių platformos „Elitepartner“ tyrimu, kas ketvirta moteris mano, kad pirmoji meilė buvo vienintelė tokia patirtis.
Kas penkta moteris net norėtų ją susigrąžinti. Tokiais atvejais kartais įvyksta vadinamasis „rekindling“ – senos meilės atgaivinimas. Beveik 75 proc. tokių atsinaujinusių santykių užsimezga, nors vienas iš partnerių tuo metu jau būna užmezgęs naujus santykius. Vis dėlto dažnai pirmoji meilė lieka tiesiog gražus, mums daug reiškiantis prisiminimas.
Pirmoji meilė – svarbi suaugimo dalis
Trumpai tariant: taip, labai tikėtina, kad pirmąją meilę galima įveikti. Tačiau galbūt ne taip lengvai ir ne taip galutinai, kaip norėtųsi. Pirmoji meilė veikiausiai visada išliks kažkuo ypatinga, net jei paprastai žmogus galiausiai turėtų būti pasiruošęs įsileisti į gyvenimą naujus žmones. Vis dėlto laikui bėgant išmokstama atskirti: meilę, kuri kadaise buvo, nuo dabartinio bendro jausmo, kad tas žmogus tiesiog buvo ir liks svarbus kaip asmenybė.
Dar sudėtingiau, jei pirmoji meilė nesusiklostė tik dėl išorinių aplinkybių, pavyzdžiui, vienam žmogui išsikrausčius. Tokiu atveju dar sunkiau kartais savęs nepaklausti: „O kas būtų, jeigu…?“ Todėl svarbu turėti aiškią pabaigą. Ar tai įvyks per pokalbį, ar per asmeninį emocinį atsisveikinimą, priklauso nuo to, kas žmogui veikia geriau.
Iš tiesų taip ir turi būti: įveikti pirmąją meilę neturi būti lengva. Ji buvo svarbi suaugimo dalis ir parodė mums daug naujų mūsų pačių emocijų pusių. Todėl visiškai normalu, kad tam reikia daugiau laiko ir valios pastangų. Kol žmogus geba atskirti prisiminimus nuo dabartinio realaus žmogaus ir gali atsiverti naujiems partneriams, nėra nieko blogo retkarčiais pagalvoti, kaip dabar sekasi pirmajai meilei. Ji buvo svarbi gyvenimo dalis ir galbūt tokia išliks visada.