Neįprasti pasikeitimai seksualume paskatina abejoti ne tik savo kūnu, bet ir poros santykiu. Imama galvoti, jog aistra išblėso, o iki tol mylimas žmogus nebetraukia, – sako Klaipėdoje dirbanti „Sąmoninga šeima“ psichologė, egzistencinės terapijos praktikė Miglė Motiejūnė.
Perimenopauzė – natūralus su amžiumi atsirandantis procesas kūne, kuomet pasikeičia hormonų pusiausvyra ir prasideda pirmieji pokyčiai lydintys į menopauzės laikotarpį. Nors įprasta manyti, jog menopauzė prasideda sulaukus 50-ties, pirmieji pokyčiai gali prasidėti ir anksčiau – jau sulaukus 30–40 metų. Šie pokyčiai paveikia tiek emocinę pusiausvyrą, mąstymą, tiek paskatina kūno pokyčius.
Todėl aplankantis nerimas, prislėgta nuotaika, ar net panikos atakos ne visada susiję su kasdieniniu stresu –tai gali būti ir hormoninių pokyčių pasekmė. Hormoniniai pokyčiai veikia ne tik emocinę savijautą, bet gali trikdyti miegą, lemti nuolatinį nuovargį, o kartais ir apsunkinti susikaupimą bei aiškų mąstymą – taip vadinamą „smegenų rūką“.
Šalia to perimenopauzė prisideda prie pokyčių kūne. Atsiranda neįprastas perštėjimo, sausumo pojūtis makštyje, apibūdinamas, kaip deginimas, ar dūrimas. Nuolat susiduriant su skausmu sekso metu, ne tik sunku patirti malonumą, bet ir norėti sekso, kuris ilgainiui primena tiesiog skausmingą patirtį.
Skirti savo dėmesį seksui, kai kūnas išvargęs, o protas yra miglotas nuo nemigos ir emocinių svyravimų – sudėtinga. Todėl skausmas sekso metu retai lieka tik asmenine patirtimi – šis visada paveikia poros santykį. Gali atrodyti, jog kažką darome netinkamai, o gal šis poros santykis apskritai neturi ateities.
Kartu su abejonėmis santykiu ima kilti ir kaltė, rodosi, kad atsisakydami sekso, nuviliame ir atstumiame kitą. Galiausiai, kai visi bandymai ištaisyti situaciją baigiasi nesėkme, atsiranda bejėgiškumas, nesinori net bandyti taisyti santykį, nes visos pastangos priveda prie konfliktų. Taip šalia neįprastų kūno pokyčių, fizinio skausmo, atsiranda ir atstumas santykyje.
Perimenopauzė – natūralus procesas, tačiau gydomas tarsi liga
Daugelis moterų, kurios susiduria su sumažėjusiu poreikiu seksui, jo net ir nepasigenda. Tiesa, apie „problemą“ primena partneris(-ė) komentarais, ar net priekaištais. Todėl moterys kreipiasi pagalbos į specialistus, manydamos, kad jas reikia „pataisyti“, mat jos sugedo ir nebenori sekso.
Susigrąžinti seksualinį troškimą perimenopauzės metu, siūlo klinikos, rekomenduodamos injekcijas bei chirurgines estetinės ginekologijos procedūras. Tačiau net ir keičiant kūno reakcijas, skatinant drėgmę makštyje, laukiamas seksualinis pasitenkinimas pasiekiamas ne visuomet. Seksualinis malonumas yra ne tik kūne – nemažiau svarbus vaidmuo tenka mūsų protui.
Seksualumą tyrinėjantis mokslininkai teigia, kad net esant fiziologiniams susijaudinimo požymiams, moterys gali jo nejausti. Vieno eksperimento metu dalyvės stebėjo pornografinį turinį laboratorijoje, turėdamos mažą, prožektoriaus formos įtaisą vaginos viduje. Įtaisas matavo kraujo plūstelėjimą į lytinius organus, taip fiksuodamas fiziologinus susijaudinimo rodiklius. Rezultatas: nepaisant akivaizdžių kūno reakcijų, pačios moterys susijaudinimo nejausdavo.
Tyrimas iliustruoja, kad kraujo plūstelėjimas į genitalijas terodo, kad smegenys atpažino seksualinį stimulą, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad šis stimulas kelia malonius jausmus. Būtent kontekstas paveikia susijaudinimą, o ne genitalijų sudrėkimas. Todėl norint atkurti seksualinį ryšį ir intymumą, svarbu atsižvelgti ne tik į kūno reakcijas, bet ir emocinį kontekstą, santykį, nuovargį ar stresą, kurio estetinė ginekologija negali pakeisti.
„Mitas: tiesiog mylėkitės tol, kol gausis. Noras ateis besimylint“
Internete galima rasti daugiau patarimų, kurie turėtų neva „užnorinti“ moterį seksui, pavyzdžiui, nuosekliai mylėtis bent dvi savaites, tikintis, kad sunkumas susitvarkys. Net jeigu šis patarimas išimtinais atvejais suveikia, dažniausiai tik trumpam.
Negalime pakeisti natūralaus kūno poreikio seksui tiesiog dažniau mylintis, tuo labiau, jeigu tai seksas tapęs skausminga patirtimi. Priešingai, toks patarimas sukuria dar daugiau nemalonių patirčių, kai ne tik nesinori sekso, bet imama vengti be kokio fizinio prisilietimo.
Seksas tampa paslauga, ar net darbu, kurio arba imama vengti, ieškant pretekstų, kaip galvos skausmas, arba pasiduodama spaudimui ir mylimasi nepaisant fizinio skausmo. Nei vienas iš šių sprendimų nepadeda atkurti ryšiui poroje ir intymumui.
Sprendimas – santykio poroje stiprinimas
Perimenopauzės paskatinti nemalonūs ir neįprasti pokyčiai prašosi atjautos ir rūpesčio poroje. Priekaištai, ar net spaudimas seksui neigiamai veikia santykį ir menkai teprisideda prie problemos sprendimo. Geriausia tokiais atvejais, nukreipti savo pastangas nuo bandymų pasiekti orgazmą į pastangas kurti artumą poroje.
Ne didelis, bet svarbus pirmasis žingsnis – sugrąžinti prisilietimus į santykį. Nusivylimas skausmą keliančiu seksu, paskatina vengti bet kokio prisilietimo, kuris apie jį bent kiek primena. Todėl poroje dažniausiai nelieka ne tik sekso, bet ir apsikabinimų bei glamonėjimų. Atrasti kasdienoje momentų prisiliesti, perbraukti ranka per plaukus, pečius ir stipriai apsikabinti – įprotis, kurį galima ugdyti.
Tiesa, šie prisilietimai turi nesibaigti seksu ir tai turėtų būti aiškus susitarimas poroje. Tai gali tapti žaidimo dalimi, kuomet savaitės eigoje sutariama vakare po darbo bent penkis kartus prisiliesti vienas prie kito. Grįžus artumui poroje, gali būti daug lengviau išverti kartu perimenopauzės paskatintus pasikeitimus.
Perimenopauzė – ne vienintelė priežastis seksualiniams sunkumams
Perimenopauzė patiriama skirtingai, todėl kartais ji neturi jokios įtakos poreikiui seksui, ar susijaudinimui. Tyrimai rodo, jog seksualumui įtaką daro ir gyvenimo pokyčiai, kaip karjera, šeimos pagausėjimas, ar medikamentai, kaip antidepresantai bei raminamieji, kuriais sprendžiamos su stresu gyvenime susijusios problemos. Visi šie pasikeitimai veikia seksualumą ir dažnai įvyksta apie 30-uosius moters gyvenimo metus, todėl kartais supainiojami su perimenopauzės požymiais.
Tad bandant išsiaiškinti veiksnius, lemiančius pokyčius mūsų gyvenime, gali padėti ne tik vizitas pas šeimos gydytoją, psichologą ar psichoterapeutą, bet ir dienoraščio rašymas, kuriame fiksuojami įvykiai, nuotaika bei menstruacinis ciklas.
