Pradėsiu nuo pradžių. Kai man buvo 16 metų, susipažinau su vienu vaikinu, ir mes pradėjome draugauti. Tada buvau jauna ir vis galvodavau, kad dar esu per jauna, jog atiduočiau savo nekaltybę. Tad jis kantriai manęs laukė. Nors, ką ten laukė... Tiesą pasakius, nė karto net nepabandė to padaryti. Gal aš ir būčiau sutikusi, bet jis nė karto manęs nenusivedė į savo kambarį ir pan. Bet aš visada mačiau, kad jis, į mane žiūrėdamas, tiesiog varvindavo seilę. Taip, bučiniai, glamonės buvo, bet tik tiek.
Nežinau, kodėl jis neišdrįso, gal todėl, kad gerbė mane, nes su manimi elgėsi tikrai labai gražiai ir švelniai. Visada manęs pavydėdavo, bet man to neparodydavo, tik išgirsdavau iš draugų apie tai, kad jis susinervindavo. Man buvo malonu, kad jis taip reaguoja. Bet aš mylėjau tik jį, ir pavydėti pagrindo nebuvo. Taip, aš buvau (ir tebesu) geros figūros, turiu gražius plaukus, odą, moku gražiai susitvarkyti, pasidažyti ir, žinoma, pasipuošti. Visada mėgdavau parodyti savo gražaus kūno privalumus. Tik dabar, kai esu ištekėjusi ir turiu vaiką, rengiuosi ir atrodau truputį kitaip, nes esu pavyzdys savo dukrytei.
Po kurio laiko mes tiesiog išsiskyrėm.
Po išsiskyrimo atsirado kitas vaikinas, bet mintys visą laiką sukosi apie buvusįjį. Naujam vaikinui meilės dar nejaučiau, bet buvo didelis susižavėjimas: man patiko jo dėmesys, nauji pasimatymai ir visa kita. Sužinojau, kad buvusysis taip pat turi kitą draugę. Na, ir tegul, galvoju, ir gyvenau toliau.
Ilgai stovėjom apsikabinę, lyg būtume atsisveikinę visam gyvenimui. Taip ir turėjo būti...
Tačiau kai susitikdavome vienoje kompanijoje, mačiau jo žvilgsnį, o jis turbūt, pastebėdavo manąjį, kadangi mes vienas nuo kito neatitraukdavome akių. Prasidėjo mūsų slapti susitikinėjimai ir susirašinėjimai. Susitikdavom, pasikalbėdavom, norėdavom pasimylėti, bet jis vis kažkodėl „atsibaidydavo“. Tuo metu aš savo nekaltybę atidaviau esamam vaikinui, nes jį tikrai pamilau. Kai susitikom vėl su buvusiuoju, jis manęs kartą paklausė, ar aš mylėjausi su esamu vaikinu. Aš tai tik patvirtinau, nes nemačiau reikalo slėpti (slėpėmės tik mes abu). Mačiau, kaip jis tą kartą susinervino, bet nieko nepadarysi, aš tikrai nieko nesigailėjau.
Taip bėgo metai, jis pakeitė dar kelias merginas, o aš likau su tuo pačiu vaikinu. Tačiau mes visą tą laiką retsykiais susitikdavome, apsikabindavome lyg būtume nematę vienas kito 100 metų, jausdavosi, kaip esam vienas kito išsiilgę. Jis išduodavo savo merginas, aš – savo vaikiną, bet negalėjome nieko padaryti, buvo kažkokia trauka. Nors tos išdavystės buvo tik susitikimai, pasiglamonėjimai, ir tiek.
Per eilę metų mes taip ir nepermiegojome.
Buvome nesimatę jau nemažai laiko. Atrodė, kad jau pasukome skirtingais keliais, ir tada mano vaikinas man pasipiršo. Aš, žinoma, sutikau. Nustatėme datą ir planavome vestuves. Visas planavimas užtruko metus, taigi per tą laiką įvyko keletas įvykių, kurie manyje ir dabar sukelia šiurpulius.
Kartą buvau namuose viena, tėvų nebuvo. Jau ruošiausi eiti miegoti, kai staiga gavau žinutę iš savo buvusiojo: „Labas, ką veiki? ;)“. Nepuoliau iš karto atrašyti, sudvejojau – juk esu susižadėjusi. Bet praėjus kokioms 10 minučių negalėjau atsispirti. Parašiau, kad esu namuose, einu miegoti. Atrašiau tik dėl to, kad jei ko nors norės vėl, pasakysiu, kad viskas, negalime taip elgtis, nes aš už kelių mėnesių ruošiuosi ištekėti už vyro, kurį tikrai myliu.
Tačiau jo žinutė mane suintrigavo. Jis parašė, kad stovi prie mano durų, laukia, kol jas atidarysiu... Atidariau. Mačiau, kad jis buvo šiek tiek išgėręs. Paklausiau, ko jis nori, o jis priėjo ir pabučiavo mane, tiksliau, pakštelėjo į lūpas, ir tiek. Bet tada manyje kažkas užvirė, atgimė viskas vėl iš naujo. Stovėjau sutrikusi, paklausiau jo: „Ką tu čia darai?“, o jis į mano klausimą neatsakė, tiesiog sugriebė mane į glėbį ir pradėjo bučiuoti. Taip aistringai, kad supratau, kad jis visą laiką tikrai manęs norėjo...
Jis parašė, kad stovi prie mano durų, laukia, kol jas atidarysiu... Atidariau. Mačiau, kad jis buvo šiek tiek išgėręs.
Pasidaviau užplūdusiems jausmams ir didžiulei aistrai. Pasidaviau jo bučiniams. O toliau viskas vyko kaip kokioj romantinėj dramoj: visur ant grindų mėtėsi mūsų drabužiai, mes mylėjomes nejausdami nei laiko ribų, nei vietos. Aistra tiesiog kunkuliavo. Mylėjomės keletą kartų; užplūsdavo euforija, pagulėdavome kelias minutes ir vėl negalėdavome vienas be kito bučinių ir glamonių.
Seksas su juo buvo fantastiškas. Man patiko, kai jis suspausdavo mane tvirtom rankom savo glėbyje, – mintys apie žiedą ant rankos tiesiog išgaravo. Nemiegojome visą naktį, tačiau paryčiais jam teko išeiti, nes nenorėjau, kad kas nors iš kaimynų jį pamatytų. Bet ir tada mes dar kartą pasimylėjom – taip sunku buvo vienam nuo kito atsitraukti; jis eina ir vėl grįžta manęs pabučiuoti...
Kai užtrenkė duris, jaučiausi truputį pasimetusi, nes mano sužadėtinis buvo toks geras, taip mane mylėjo, o aš jį šitaip išdaviau... Nežinau pati, kaip. Taip, mylėtis su savo sužadėtiniu taip pat buvo nuostabu, seksas su juo mane taip pat pakylėdavo. Bet jis visą laiką buvo su manimi toks švelnus: jei kur primygdavo ar netyčia papešdavo plaukus, tuoj puldavo atsiprašinėti, o tada tęsdavome toliau. Klausdavo, ar man patogi tokia ar anokia poza. Tai mane glumindavo, nes kartais aš norėdavau tiesiog laukinio nenuspėjamo sekso, kokį patyriau su savo buvusiuoju.
Po tos nakties jis rašydavo žinutes man vis dažniau. Ne visada jam atrašydavau, ypač kai būdavau su savo sužadėtiniu, tada apsimesdavau, kad atėjo nesvarbi žinutė. O kai mes su buvusiuoju kur nors susitikdavome (o tai nutiko dar keletą kartų), atsimindavome tą mūsų pirmąją naktį – būtent nuo tada pradėjome degti vienas kitam dar didesne aistra.
Visus tuos kartus susitikdavome, pasimylėdavome ir niekada nekalbėdavome apie tai, jog reikėtų abiem pabandyti viską iš naujo. Tiesiog pasimėgaudavome vienas kitu, ir viskas. Ne vieną kartą jam skambindavo jo mylimoji, o jis tiesiog atmesdavo skambutį. Kartą pasakiau jam, kad pakeltų, pasakytų ką nors, nes gal ši jaudinasi. Tada jis man pasiūlė pačiai pakelti. Bet aš neišdrįsau, negalėjau taip jos įskaudinti, nes juk ir taip viską darėm savo antrosioms pusėms už nugarų. Aš beveik nepažinojau tos jo merginos, bet ji atrodė tokia miela – juk ji man nieko blogo nepadarė.
Kiekvieną kartą susitikę mes puldavome vienas kitam į glėbį. Nežinau, kas tai buvo. Gal veikė tai, kad nebuvau mylėjusis su niekuo kitu, tik savo vaikinu, o norėjosi kažko ekstremalaus, naujo. Išties – gal nereikėjo taip savęs saugoti, juk čia nieko ypatingo, tik malonumas.
Mėnesį prieš vestuves mano buvusysis man vėl parašė. Važiavau į susitikimą su ta mintimi, kad šiandien nieko nebus, šiandien viskas baigsis. Taip ir buvo.
Jis atvažiavo į sutartą vietą, aš persėdau į jo automobilį, ir nuvažiavome ten, kur mūsų niekas nematytų. Tik sustojus pasakiau jam, kad šiandien paskutinis mūsų susitikimas ir mums daugiau nereikėtų taip elgtis. Tuo labiau, kad po mėnesio išteku. Mačiau, kaip jis susinervino, kai pasakiau: „Aš išteku, viskas, aš pasirinkau“. Ilgai stovėjom apsikabinę, lyg būtume atsisveikinę visam gyvenimui. Taip ir turėjo būti... Tik, deja, jis to iki galo nesuprato.
Aš ištekėjau. Po mūsų vestuvių sekė draugų vestuvės, kuriose jis nuo manęs nenuleido akių. Limuzine atsisėdome vienas šalia kito, jis mane slapčiomis apkabino, žiūrėjo man tiesiai į akis, o galiausiai mirktelėjo. Aš patraukiau jo ranką ir pasakiau, kad taip niekada daugiau nedarytų. Likusią dienos dalį ir vakarą jis į mane net nepažvelgė. Jaučiausi lengvai, lyg akmuo nuo širdies nukrito. Toks jausmas, kad nieko ir nebuvo. Bet buvo.
Dabar sužinojau, kad jis po paskutinio mūsų susitikimo praėjus ketveriems metams (būtent tiek laiko mes nesame vienas kito matę) pasipiršo tai savo išrinktajai. Džiaugiuosi už juos, kad jiems gera kartu. Nesijaučiu blogai, nepavydžiu, visai ne, kaip tik esu patenkinta šituo jo žingsniu.
Visada mylėjau ir tebemyliu savo vyrą. Mylėjau jį ir dar neištekėjusi už jo. Man visada patikdavo mylėtis su savo vyru. Juk ne visada aš noriu kažko pašėlusio, dažniau noriu romantikos, švelnumo ir šilumos. Iki šiol mylintis su savo vyru jaučiu, kad geresnio partnerio turbūt nesurasčiau nei gyvenime, nei lovoje. Jis – pats geriausias. O tuos susitikimus su savo buvusiuoju atsimenu kaip nuotykius. Ir nedaryčiau nieko kitaip, nes būtent dėl viso to mano gyvenimas yra būtent toks, kokio ir norėjau.
Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus galima atsiimti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
TURITE ISTORIJĄ? Rašykite! Gal lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? Gal jus pakeitė vaiko gimimas ar artimo žmogaus išėjimas? O gal tiesiog norite pasakyti tai, ko niekada neišdrįsote?
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
