Kaip kartais aš pavydžiu draugėms ir draugams, kurie išsiskiria! Mintyse pagalvoju „jūs laisvi!“. Ir nors nepavydžiu to proceso, per kurį tenka eiti, su liūdnu ilgesiu stebiu, kaip jie atsiveria naujiems santykiams. Kaip jie įsimyli. Kaip jie pamiršta kuriam laikui mane. Kaip susitikus bendros vakarienės nenuleidžia vienas nuo kito akių. Sunkiai nuleidžia ir rankas. Kaip svajoja. Tais momentais pasijaučiu tokia sena.
Tuomet sau kartoju, taip, šis jausmas ypatingas, tačiau tu juk nenori vėl statyti santykių nuo pradžių. Gludintis su nauju žmogumi nuo pradžių. Išgyventi naujų santykių, naujos meilės neužtikrintumo ir baimės. Tu juk net objektyviai neturi tam nei laiko, nei jėgų.
Aš esu daug mylintis ir įsimylintis žmogus.
Kartais galiu jausti įsimylėjimo jausmą vien nuo oro. Nuo dainos. Kartais įsimyliu žmogų dėl itin malonaus pašnekesio. Apsvaigstu, vis grįžtu į tą pokalbį, kaip buvo gera. O jei dar žinau, kad ir tas kitas žmogus apsvaigo nuo mūsų patirto ryšio. Nors ir ne romantiško. Juolab ne seksualaus. Skanauju tuos momentus. Ištęsiu juos. Leidžiu sau būti juose. Ir vėliau pasidedu saugiai. Kūnas atsimins, jei protas ir pamirš.
Aš esu monogamiška. Tiksliau esu monogamiškuose santykiuose. Taip pat esu ištikima. Mano vaikystė nužymėta neištikimybės, tad esu ištikima principingai. Renkuosi būti su savo partneriu, nors kartais mirštu iš įsimylėjimo alkio. Kartais dūstu, kaip noriu pajausti tą regis tik jo – įsimylėjimo – teikiamą energiją ir jėgą. Kuri srūva taip smarkiai, kad atrodo atsiplėši nuo žemės. Nuo mirtingumo.
Vaipausi ir eyerollin’u pamokslininkams, kaip įsimylėti iš naujo tą patį žmogų. Du kartus į tą pačią upę neįbrisi – ką jūs bandote apgauti?
Skaitau forumus, skaitau apie poras, kurios kelia tuos pačius klausimus – apie ilgalaikių santykių ramybę ir štilį – ir esu pašiurpusi nuo to, kokie dominuoja atsakymai. „Kurstykite romantiką, skirkite laiko vienas kitam, daugiau kalbėkitės apie jausmus, nebeverskite savęs mylėtis ir aistra sugrįš pati savaime arba atvirkščiai – į darbų grafiką įsitraukite mylėjimąsi ir pamatysite, kaip tai suveiks, atraskite naujų hobių, eikite į porų terapiją, jeigu vienas kitą mylite – jums pavyks. Tikra meilė viską gali. Net prikelti iš numirusiųjų įsimylėjimą.“
Bet visi tie atsakymai visai missing the point. Žmonės miršta iš nuobodulio ir ilgisi įsimylėjimo jėgos ne dėl to, kad yra problemų santykiuose (na, kažkokių tikrai yra, bet tikrai ne esminių ir ne „skyrybinių“ problemų), o dėl to, kad paprasčiausiai įsimylėjimo jėgos ilgalaikiuose santykiuose patirti beveik nebeįmanoma.
Partneriams gludinantis ir glundant meilės kokybė kinta, kurios šviežiuose santykiuose irgi beveik neįmanoma: saugumas ir stabilumas, darna, žinojimas, kaip kartu išplaukti iš sudėtingų situacijų.
Man patinka mano partneris – aš jį mėgstu, aš mėgstu savo gyvenimą su juo, net netikiu, kad galėčiau rasti kitą tokį žmogų, su kuriuo taip vengtume vienas kitą tyčia skaudinti ir taip jautriai vienas kito jausmams ginčytumėmės. (Tai aišku, kad su išimtimis. Mes žmonės.)
Kaip tai saugu, kaip tai brangu ir kaip tai po velniais nuobodu!
Rami ilgalaikių santykių nuobodybė.
Ilsėtis ramybėje.
Kartais tos įsimylėjimo jėgos norisi taip, kad apima „cabin fever“. Neviltis.
Norisi dar vieno gyvenimo, kur gali leisti sau patirti įsimylėjimą ir jį patirdama leisti sau liesti kitą žmogų ir būti jo ar jos liečiama be minties, jog tai bus išdavystė.
Norisi dar ir kito gyvenimo, net jei mėgsti ir dabartinį savo gyvenimą.
Poliamorija man, bent šiuo gyvenimo etapu, ne išeitis. Tad net nediskutuokime.
Įprastai sugyvenu su šiuo įsimylėjimo ilgesio jausmu. Kartais jį visai pamirštu esant, kartais jis išnyra prie pat odos ir nuolat visomis juslėmis už jo kliūvu. Tačiau šįkart, šiandien – todėl ir verkiu – jaučiu kaip aš privalau slopinti ir gniaužti šią jėgą savyje. Jaučiu, kaip turiu tą energiją marinti. Kaip turiu ją neigti ir rinktis jos atsisakyti.
Kodėl?
Kad išlikčiau ištikima?
Man vidutinio amžiaus krizė?
Ir kas man kraupiausia, kodėl verkiu ir pykstu, ir gailiuosi savęs – nes nematau kitos išeities, išskyrus tą, kad įsileisčiau šį troškulio jausmą vidun, priimčiau jį ir išbūčiau su supratimu, kad mano dabartyje įsimylėjimo jausmo patirti ir išgyventi santykyje su kitu aš negaliu. Kultūriškai mano gyvenimo modelyje tas nėra galima.
Man lieka tik liudyti šį supratimą ir dar kartą gyvenime rinktis ir elgtis teisingai. Būti ištikimai.
Graudu.
Ėmusi justi šią būseną, verkdama įrašinėjau draugei žinutę ir sakiau: „Ooo, neee, aš žinau, kur visa tai veda. Aš šią viduje netelpančią jėgą aprašysiu. Žinau, kad ir šįkart ją paversiu kūrybine jėga. Ir vėl nepasirinksiu žmogaus – pasirinksiu tekstą. Vėl kanalizuosiu, sublimuosiu, išrašysiu, perleisiu per save, apsinuoginsiu...“
Bet kaip aš to nenoriu. Noriu gyventi, o ne kurti ir būti išmintinga. Noriu liesti, o ne reflektuoti. Nes kurti šįkart reiškia, kad ir vėl likau ištikima. Kad ir vėl pasielgiau „teisingai“.
Ir vis tiek. Net jei rinkčiausi „neteisingai“, kiek ilgai tai truktų? Ar tai išties patenkintų tą gilų, žmogišką, beveik egzistencinį įsimylėjimo ilgesį?
Nuolat girdžiu sakant, kad „niekas nieko neprivalo“. Bet tai per banali frazė. Tačiau berašydama (tam ir prisėdau – kad kažką suprasčiau) supratau, kad mano išeitis yra leisti sau suprasti, kad bet kada galiu nustoti rinktis ir elgtis teisingai.
Bet kada galiu pradėti daryti rocknrollą ir sakyti fuck this shit. Vietoj to – pradėti elgtis „neteisingai“: maištingai, impulsyviai. Pradėti daryti „klaidų“. Aš galiu sau leisti turėti šią išeitį užantyje. Kad „cabin fever“ nepritrėkštų. Tuomet ir mažiau savigailos ištverti tenka.
Kai žinau, kad galiu bet kada pasielgti kitaip, lengviau ir toliau rinktis tai, ką vadinu teisinga. Nebesinori savęs taip gailėtis. Ne taip dusina.
Na, štai. Ir vėl išsprendžiau savo gyvenimą.
Gal neuždusiu.
Iki kito karto.
...
kitą rytą nubudau, vis dar liūdna, jaučianti gedėjimo ženklus kūne, užsiviriau kavos, įsijungiau Aretha Franklin, bruzdėjau su partneriu ir katinais ir supratau, kad tai, kas man nutiko vakar jau yra nutikę. Tik iš lėto.
Po antrojo savo vaiko gimimo, netrukus supratau, kad trečio neturėsime. Bet man užtruko penkerius metus įvidinti šį pasirinkimą. Penkerius metus gedėjau savo trečiojo vaiko idėjos, vis liūdėjau, kad negalėsiu to vaiko pažinti: koks bus nėštumas, kaip gimdysiu šįkart, koks jis ar ji bus, ką mėgs, kaip verks, kuo užknis. Gedėjau minties, kad nebebūsiu naujagimio mama (kad ir kaip kentėdavau jomis būdama), gedėjau minties, kad nebūsiu trijų vaikų mama. Buvo apmaudu, kad negaliu gyventi ir šio, ir to kito gyvenimo.
Tas pats nutiko ir vakar. Tik supratimas ne iš lėto išsivyniojo, o smogė. Po pasimatymo su vienu žmogumi – netikėtai sužinojusi, kad yra naujuose santykiuose – atakau, kad aš jau niekada nebegalėsiu įsimylėti. Na, galėsiu, bet ir negalėsiu. Negalėsiu sau leisti to patirti pilnavertiškai. Nes aš negaliu gyventi ir šio, ir to kito gyvenimo.
Beje, mano partneris perskaitė mano šį tekstą, kalbėjomės, jis supranta mane protu, tačiau kūnu jam gera su tuo, ką turi, jis nejaučia to ilgesio. Išėjome ilgam pasivaikščiojimui. Po to turbūt atsirado dar daugiau saugumo ir pasitikėjimo tarp mūsų. Ryte, bruzdant su Aretha, papasakojau savo gedulo pasakojimus. Sakiau, kad „vakar supratau, kad aš jau niekada nebegalėsiu įsimylėti, na, nebent tu numirsi.“
Jis pažiūrėjo man tiesiai į akis ir pasakė „gal aš numirsiu“. Ėmėm juoktis ir toliau bruzdėjom po namus.
Už tai jį ir myliu, kad jis nepriima asmeniškai šių minčių. Kiek dar žmonių atlaikytų tokį radikalų atvirumą?
Galiausiai psichoterapeutė iškėlė mintį, kad gal iš tiesų kažkam metas mirti, kad gimtų kažkas naujo? Žinoma, metaforiškai.
Po velniais, kaip atsibodo tos gelmės, kai nori tik įsimylėt.
Šis tekstas publikuotas asmeninėje Akvilės Giniotos „Facebook“ paskyroje. Autorei leidus, dalinamės juo ir 15min.
