Kodėl daugybė šiuolaikinių žmonių šiame pasaulyje jaučiasi nesaugūs? Kodėl jie nebemoka kurti sėkmingų ilgalaikių santykių su priešinga lytimi? Kodėl baidosi pareigų? Panašių klausimų būtų galima užduoti begalę. Galima rasti ir daugybę pateisinamųjų atsakymų, pavyzdžiui, kad dėl to kaltas internetas ar socialiniai tinklai, kurie izoliuoja žmones ir iškreipia natūralų bendravimą. Arba galime pasigauti ezoterinę versiją ir ilgas valandas postringauti apie pastaraisiais dešimtmečiais į pasaulį ateinančius indigo vaikus, kuriems nėra nieko šventa, nes jie čia atkeliavo, kad sugriautų pasenusius visuomenės stereotipus ir šablonus. Tuomet natūraliai turėtų kilti dar vienas klausimas: ar šeima su savo vertybėmis irgi atgyvenęs šablonas? Tam tikra prasme – taip. Tiksliau, atgyveno ne pati šeima, o požiūris į ją.
Ar šeima tikrai yra vertybė? Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šeimos modelis susiformavo tarsi natūraliai, iš poreikio pratęsti giminę, išgyventi, jaustis saugiai ir tvirtai. Šeima pagal savo prigimtį lyg ir turėtų būti harmonijos ir saugumo oazė, kurioje būdamas turėtum jaustis viskuo aprūpintas, patenkintas ir laimingas.
Bet... kaip rodo liūdni pavyzdžiai, ne kur kitur, o būtent šeimose milijonai vaikų patiria daugiausia smurto (psichologinio ir net fizinio), skausmo ir pavojaus. Užaugę būtent iš jos jie išsineša nevisavertiškumo kompleksus, baimes, požiūrį, kad pasaulis yra atšiauri ir nesaugi vieta ir dar daugybę neigiamų dalykų. O argi gali nelaimingas ir įbaugintas žmogus duoti laimės kitiems? Vargu. Veikiau jis sukurs dar vieną nelaimingą šeimą, kurioje vėl augs vienas ar keli nelaimingi vaikai. Užburtas ratas suksis be paliovos... Kaip jį sustabdyti? Be abejo, reikia keisti savo požiūrį į šeimą.
Nežinote, kaip? Skaitykite naujame „Editos“ numeryje, ir jūsų gyvenimas taps kitoks!
