Sekite 15min Google
Spalio 7 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje vykusiuose Kazickų šeimos fondo surengtuose „Dėkingumo pietuose“ Jūratė Kazickaitė ir psichologė-psichoterapeutė, dėmesingo įsisąmoninimo terapijos mokytoja Milda Cibulskytė kalbėjosi apie tai, kaip išmokstame dėkoti, kodėl verta šį gebėjimą sąmoningai praktikuoti ir kaip priimti kitų parodytą dėkingumą. Į renginį susirinko daugiau kaip 80 KŠF paramos gavėjų, partnerių ir bendradarbiaujančių organizacijų atstovų.
Renginys pratęsė jau ne vienus metus puoselėjamą Fondo iniciatyvą kalbėti apie dėkingumą ir buvo skirtas ne tik pokalbiui, bet ir asmeninei praktikai.
„Dėkingumo temą analizuojame ir pateikiame iš skirtingų kampų per savo renginius ir veiklas jau ne vienerius metus dėl kelių priežasčių. Visų pirma, patys norime parodyti asmeninį dėmesį ir padėkoti savo bendruomenei – partneriams ir organizacijoms, su kuriais bendradarbiaujame, už jų nuoširdų darbą, užsispyrimą ir nenuilstančias pastangas kuriant sėkmingesnę, įtraukesnę, daugiau galimybių visiems suteikiančią Lietuvą. Taip pat manome, kad yra svarbu skatinti dėkingumo kultūrą mūsų visuomenėje. Šiemet norėjome pakviesti žmones ne tik klausyti ir kalbėti apie dėkingumą, bet ir praktiškai jį patirti – sustoti, įvardyti, už ką esame dėkingi ir tai sąmoningai išreikšti. Tikime, kad tokie maži stabtelėjimai padeda kurti artimesnius ir nuoširdesnius tarpusavio santykius. Tai ypač svarbu filantropijos srityje, kur daug kas atsiremia į asmeninio santykio kūrimą tarp mecenato ir paramos gavėjo“, – sako Monika Zavistanavičiūtė, KŠF l. e. p. vykdomoji direktorė Lietuvoje.
Milda Cibulskytė pokalbį pradėjo primindama, kad ši praktika gali veikti tiek emocinę savijautą, tiek bendrą gyvenimo kokybę.
„Dėkingumas yra kaip tas nemokamas vaistas, kuris gydo mūsų mintis ir gydo mūsų kūną“, – sakė psichologė. Tačiau, pasak jos, neužtenka vien apie tai kalbėti. „Apie tai geriau ne kalbėti, o jį jausti ir praktikuoti.“
Dėkingumo mokomės nuo mažens
Jūratė Kazickaitė pasakojo, kad šeimoje dėkoti buvo mokoma nuo mažens.
„Mano tėveliai, žinoma, išmokė mane. Ir, žinoma, lankant katalikiškas mokyklas, seselės visada sakydavo, kaip ir tėvelis – kiekviena diena yra dovana.“
Ji taip pat prisiminė lietuvių bendruomenės narį poną Simutį, kuris, Kazickų šeimai atvykus į Jungtines Amerikos Valstijas, padėjo jiems įsikurti pas lietuvių šeimą ir parūpino drabužių. Po daugelio metų J. Kazickaitė susipažino su jo anūku ir galėjo perduoti padėką, kurios anuomet nebuvo galėjusi išreikšti.
„Aš buvau maža mergaitė, niekada neturėjau progos pasakyti ačiū tavo seneliui. Bet dabar galiu pasakyti tai tau“, – pasakojo ji.
Pokalbio dalyvės pabrėžė, kad svarbu neapsiriboti bendru „ačiū“, bet įvardyti, už ką konkrečiai norime padėkoti. Psichologė šį gebėjimą palygino su raumeniu: „Turime jį praktikuoti, kad tai būtų nuolatinis įgūdis ir įrankis.“
Kad išreikšti padėką niekada nevėlu, liudija ir Jūratės Kazickaitės pasidalyta tėvo istorija. 1945 m. Breslau (tuometinis vokiškas Vroclavo miesto pavadinimas) mieste vokiečių kareivis įkėlė dviejų metų neturinčią Jūratę ir mamą Aleksandrą į traukinį. Dr. Juozas P. Kazickas buvo įsitikinęs, kad šis nepažįstamas žmogus išgelbėjo jų gyvybes. Tačiau kareivio vardo jis taip ir nesužinojo, todėl niekada neturėjo galimybės jam padėkoti.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais ši istorija Dr. J. P. Kazickui vis dar nedavė ramybės. 2014 m., jo autobiografiją „Vilties kelias“ išleidus vokiečių kalba, jis parašė kreipimąsi į vokiečių skaitytojus, tikėdamasis, kad jo žodžiai pasieks nežinomą kareivį, nors ir praėjus septyniems dešimtmečiams.
„Jei kas nors tau padaro gera, padėkok tam žmogui ir, jei įmanoma, pasistenk atsilyginti tuo pačiu, darydamas gera pats“, – rašė J. P. Kazickas, prisimindamas vaikystėje iš tėvų išmoktą principą. Jis teigė visada stengęsis juo vadovautis, o negalėdamas atsilyginti geru darbu jausdavęs negrąžintos skolos naštą.
Ne tik padėkoti, bet ir priimti
Pokalbyje aptartas ir gebėjimas priimti kitų parodytą dėmesį bei įvertinimą.
„Svarbu padėkoti, bet taip pat svarbu ir mokėti priimti“, – sakė J. Kazickaitė. Pasak jos, gavę komplimentą ar padėką kartais skubame juos nuvertinti, užuot tiesiog pasakę „ačiū“.
M. Cibulskytė priminė, kad ši praktika svarbi ne tik tada, kai gyvenime viskas klostosi gerai.
„Tikras dėkingumas turbūt prasideda mumyse tada, kai mes galime sunkiose savo situacijose irgi rasti, už ką padėkoti“, – sakė ji.
„Dėkingumo pietūs“ pakvietė Fondo bendruomenę trumpam sustoti, atsigręžti į žmones ir patirtis, už kurias norisi padėkoti, ir šį jausmą išsinešti į kasdienybę.
